Nerimas ir depresija : emociniai prisitaikymo prie judėjimo negalios aspektai

Abstract

Įvadas: Judėjimo negalia ją turinčiam asmeniui sukelia ne tik fizinių, bet ir emocinių sunkumų. Šie asmenys, palyginus su bendrąja populiacija, patiria daugiau nerimo ir depresiškumo, ypač tuomet, kai negalia įgyta (Hancock et al., 1993). Paprastai manoma, kad nerimas ir depresiškumas yra neigiamai prisitaikymą prie negalios veikiančios emocijos, tačiau pastaruoju metu atsiranda tvirtinančių priešingai: šios emocinės reakcijos yra būtini etapai siekiant visapusiško asmens prisitaikymo prie judėjimo negalios. Tad šio darbo tikslas - įvertinti nerimo ir depresiškumo reikšmę prisitaikymo prie negalios procese. Metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė. Rezultatai: Tiek nerimas, tiek depresiškumas yra dažnos asmens emocinės reakcijos į negalią, kai kurių autorių teigimu – šias emocijas neįgaliajam išgyventi netgi būtina. Joms būdingas tam tikras eiliškumas, ir įprastai depresiškumas seka po nerimo, kai jau žmogus įsisąmonina savo sveikatos netektį. Paprastai laikui bėgant neigiamas reakcijas natūraliai keičia negalios pripažinimas ir prisitaikymas, kurios yra galutinės emocinio reagavimo į fizinę negalią stadijos, susijusios su optimalia prisitaikymu prie judėjimo negalios. Norint išmokti gyventi su savo negalia, asmeniui reikia įveikti didelį distresą: kiekvieno asmens įveikos procesas yra specifinis ir priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių (Livneh, Antonak, 2005). Kita vertus, pernelyg didelis nerimas ir depresiškumas yra susiję su ilgesne hospitalizacija, menkesniu asmens fizinės būklės pagerėjimu reabilitacijos metu, dažnesnėmis komplikacijomis, mažesniu mobilumu, didesniu sergamumu įvairiomis ligomis ir mirtingumu