Šv. Brunono, mistiko ir apaštalo, figūra evangelizacinės bažnyčios misijos kontekste

Abstract

Šiandieninė Bažnyčios evangelizacija turėtų pasižymėti tais bruožais, kuriuos regime Šv. Brunono Kverfurtiečio asmenyje ir misijoje. Evangelizacija neturėtų remtis grynai žmogišku veiklumu ar manymu, kad pagrindinis tikro krikščionio bruožas - "garsus ir stiprus" veikimas. Gilindamiesi į Šv. Brunono pašaukimą, aiškiai matome, kad tikroji krikščionio veikla yra maldos gyvenimas, kylantis iš radikalaus sekimo Kristumi. Todėl kiekviena krikščioniška akcija turi subręsti maldoje ir kilti iš maldos, tik tada ji galės atnešti brandžių vaisių, o ne vien evangelizacijos regimybę ar išorinį efektą.[...]

Bruno of Querfurt, a monk of strict tenet, did not deny his monastic vocation as he took on an evangelical mission but rather he enacted it perfectly. The long hours of prayer in his monastic life did not mean a desire to separate from the world but a fiery desire to serve God with his whole heart, a yearning which did not fit into forms of a more moderate life. That is why, while resolving to an apostolic sphere, Bruno revealed the essence of a monastic vocation: it is not an attachment to some sort of life form but a flaming, inextinguishable love for Christ.[...]