The Representation of the self in Memoirs of Emma Courtney (1796) by Mary Hays

Abstract

Parašyta iš dalies kaip laiškai, iš dalies kaip autofiografija, knyga Memoirs of Emma Courtney apjungia įvairius žanrus, kaip antai, gyvenimo rašymas, laiškai ir filosofinis esė. Aptardamas pasakojimo pirmuoju asmeniu naudojimą 18 amžiuje, Jurgenas Habermas pastebi, kad „per laiško rašymą individas atsiskleidė savo subjektyvume“. Nors, griežtai vertinant, Emma Courtney nėra autobiografinė knyga, autobiografinis diskursas joje yra esminis. Pasak Green, Memoirs of Emma Courtney yra „apnėriniuota autobiografija“. Remiantis naratyvo tearpijos teorija, pranešime bandoma pažvelgti į santykį tarp realybės ir grožinės literatūros, t.y. autobiografijos ir literatūros, ypatingą dėmesį kreipiant į naratorių kaip paties autoriaus išraišką

Written partly in an epistolary form, partly in the form of memoirs, Memoirs of Emma Courtney is indebted to various genres such as life writing, the epistle, and the philosophical essay. Discussing the 18 c. use of the first-person narrative and the epistolary form, Jurgen Habermas notes that „through letter writing the individual unfolded himself in its subjectivity.” Although Emma Courtney is not an autobiography in the strict sense of the term, the discourse of autobiography is fundamental to it. As per Green, Memoirs of Emma Courtney is „laced with autobiography.” Drawing on the ideas of the narrative therapy, the paper is an attempt to look at the relationship between reality and fiction, i.e. autobiography and fiction, focusing on the narrator as the means of expressing the author’s self