Teismų funkcija: lietuviškieji konstituciniai lūkesčiai ir šiuolaikinė teisinė mintis

Abstract

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad "[s]uverenitetas priklauso Tautai". Jos 109 straipsnis teigia, kad, viena vertus, "[t]eisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo", kita vertus, "[t]eisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai". Kaip šis konstitucinis prieštaravimas ir poetika gali būti – jeigu iš viso gali būti – išaiškinti moderniosios teisinės minties kontekste ir kokia turėtų būti teismų funkcija šio aiškumo šviesoje? Kaip teisėjai vienu metu gali vykdyti teisingumą ir klausyti įstatymo, kuris pasirodytų esąs neteisingas? Ar gali suverenitetas ir, tam tikra prasme, jo išvestinis dalykas – teisė – iš tikrųjų kam nors priklausyti kaip kokia nors nuosavybė? Ar teisėjai vaidina kokį nors vaidmenį "suvereniteto" apraiškoje, ar, galbūt, čia nėra kame – net konstitucinės dramos forma – gauti vaidmens? Straipsnyje analizuojami iškelti klausimai šiuolaikinės teisinės minties kontekste (ypač daug dėmesio skiriama Martino Loughlino idėjoms) tokiu būdu persvarstant teismų funkciją viešosios teisės architektūroje

Article 2 of the Constitution of the Republic of Lithuania declares: "Sovereignty shall belong to the Nation". Article 109 states that, on the one hand, "when considering cases, judges shall obey only law", but, on the other hand, "justice shall be administered only by courts". How this constitutional controversy and poetics could be elucidated – if at all – in the context of the modern legal thought and what could be the function of the judiciary in the light of this lucidity? How could judges at the same time administer justice and obey law which might appear to be unjust? Can sovereignty and also, in some respects, its derivative – law – really belong to someone as a piece of property? Do the judges have any role in the phenomenon called “sovereignty” or, maybe, there is nothing to have the role in, even in the form of a constitutional drama? This paper lingers on the aforementioned issues in the context of the contemporary legal thought (with the special focus to the ideas of Martin Loughlin) this way rearticulating the role of the judiciary in the architecture of public law