Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje

Abstract

Straipsnyje apžvelgiami iš italų kalbos kilę lietuvių kalbos skoliniai morfologinės adaptacijos požiūriu. Skolintinė leksika iš italų kalbos aptariama pagal itališką galūnę, siekiant iliustruoti skolinių patekimo į lietuvių kalbą etapus, paryškinti dėsningus morfologinius kitimus, iškelti bei svarstyti kelis probleminius atvejus. Nors didžiausia dalis skolinių yra daiktavardžiai, trumpai pristatomi ir skolintinių kitų kalbos dalių morfologinės adaptacijos ypatumai. Iš leksikos tyrimų ir didelio pateiktų pavyzdžių skaičiaus paaiškėja, kad italizmų morfologinis įforminimas vyko gana dėsningai, pagal aiškius fonetinius kriterijus (daugiausia vadovaujantis žodžio galūne arba kamiengalio fonetinėmis savybėmis) ir paprastai nesiremiant originalo forma. Kitų kalbų tarpininkių – ypač slavų – veikiami italizmai įgydavo naujų kalbinių požymių, pagal kuriuos dabar dažnai galima atskleisti skolinių kelią į lietuvių kalbą. Tačiau šiandien, dabartinei technologijai spartinant kalbų sąveikos procesus, kalbų tarpininkių vaidmeniui lemta nublankti, o tokia padėtis ypač aktualina visą skolinių adaptavimo klausimą. Straipsnyje išreiškiama nuomonė, kad, sprendžiant naujai ateinančių skolinių adaptacijos klausimus, reikia gerai ištirti skolinio fonetines ir morfologines savybes originalo kalboje. Tam geriausia yra pasitelkti užsienio ir kartu lietuvių kalbos specialistus