Paskutinė Vladislovo Vazos kelionė į Lietuvą 1648 metais
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date |
|---|
2014 |
Vladislovo Vazos paskutinė kelionė į Lietuvą ir jo mirtis sutapo su tragiškais įvykiais, kurie prisidėjo prie Abiejų Tautų Respublikos nuopuolio. Nors savo valdymo metais Vladislovas Vaza nemažai dėmesio skyrė unitų ir stačiatikių santykiams – stengėsi juos teisiškai sunorminti (dažniausiai palankiai stačiatikiams), pietrytinėse Lenkijos Karalystės žemėse stiprėjo socialinis, tautinis ir etninis priešiškumas tarp bajorijos ir vietos valstiečių bei laisvų karių – kazokų. XVII a. 4 deš. čia įvyko keletas sukilimų, visus juos pavyko numalšinti. Vis dėlto problemos nebuvo išspręstos, grėsė nauji neramumai, jų pradžia sutapo su Vladislovo Vazos paskutine kelione į Lietuvą ir jo mirtimi. Gegužės viduryje ir antroje pusėje mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis ir ties Korsuniu buvo sumušta Lenkijos kariuomenė, netrukus pirmieji kazokų daliniai, vadovaujami pulkininko Piotro Glovackio, pasirodė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Lietuvos didikams pavyko suorganizuoti pasitarimą iškilusios grėsmės akivaizdoje ir sušaukti suvažiavimą96. Vilniaus suvažiavimo akte jie pažymėjo, jog susirinko valstybei iškilus pavojui po valdovo mirties97. Sukilę kazokai apie valdovo mirtį sužinojo vėliausiai, dar birželio pabaigoje siuntė pas jį su laiškais savo pasiuntinius į Varšuvą98. Tuo metu Varšuvą su svita pasiekė ir Prancūzijos pasiuntinys Lui d’Arpažonas (Louis d’Arpajon), kai Vladislovo Vazos kūnas jau buvo pašarvotas99. Šventosios Dvasios ordinas vėliau buvo įteiktas Prancūzijos remiamiems Lenkijos karaliams ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Jonui Sobieskiui ir Stanislovui Leščinskiui. Antrosios Vilniaus miesto istorijos autorius Juozapas Ignotas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski), jau žinodamas, kas vyko po valdovo mirties, tokiais žodžiais apibūdino Vladislovo Vazos valdymą.[...]
Ladislaus Vasa’s last journey to Lithuania and his death coincided with tragic events which contributed to the decline of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Although Ladislaus Vasa paid considerable attention to relations between the Uniate and Orthodox churches during his reign, trying to bring them under some sort of legal norms that were usually to the Orthodox Church’s favour, in the south-eastern lands of the Kingdom of Poland social, national and ethnic tensions increased between the Polish nobility and local peasantry and the free soldiers, the Cossacks. Several rebellions occurred in the 1630s, and all of them were quelled. Nevertheless the problems were left unresolved, new tensions were rising, and their commencement coincided with Ladislaus Vasa’s last journey to Lithuania and his eventual death. In the middle and second half of May, in battles near the Yellow Waters and Korsun, the Polish army suffered extensive defeats and soon the first Cossack units commanded by Col. Piotr Glowacki appeared within the territory of the Grand Duchy of Lithuania. Lithuania’s magnates managed to organize a discussion in face of the rising threats and called a convocation. In the Vilnius Convocation act they noted that the purpose of their assembly was that the state was in danger following the ruler’s death. The rebellious Cossacks were the last ones to find out about the ruler’s death, as they were still sending messengers with their letters to him in Warsaw in late June. At around the same time the French envoy Louis d’Arpajon and his entourage also finally reached Warsaw, when the body of the deceased Ladislaus Vasa had already been buried. The Order of the Holy Spirit was later granted to the French-backed kings of Poland and grand dukes of Lithuania, John Sobieski (Lith. Jonas Sobieskis) and Stanisław Leszczyński (Lith. Stanislovas Leščinskis).[...]