Konteksto samprata tiriant pažinimo procesus

Abstract

Tyrimo tikslas yra atskleisti ir kritiškai įvertinti konteksto sąvokos ir konteksto tipų traktuotes, vartojamas tiriant pažinimo procesus. Kritinės analizės pagrindu yra siūloma atsisakyti konteksto skirstymo į reprezentacinį ir situacinį, nes paprastai kiekvienam iš jų yra būdingas reprezentacinis aspektas. Taip pat nėra tikslinga kontekstą skirstyti į vidinį ir išorinį, kadangi jų poveikio mechanizmai yra panašūs. Kontekstą gali sąlygoti bent vienas iš trijų elementų: veikėjo savybės, kintamos užduoties savybės ir užduoties pateikimo aplinka. Todėl kontekstas gali būti skirstomas į veikėjo, užduoties ir aplinkos. Veikėjo konteksto pavyzdžiai: narkotikų, vaistų sukeltos būsenos, nuotaika, motyvacinė būsena, socialinės ir kultūros sąlygos. Užduoties kontekstui galima priskirti scenarijus, rėmus, schemas, užduoties formulavimą teigiamais ir neigiamais terminais ir t. t. Aplinkos kontekstui priklauso mokymosi ir patikrinimo vietos, triukšmas, apšvietimas ir panašiai. Straipsnyje yra pateikiamas konteksto apibrėžimas. Kontekstu vadiname aplinkos, užduoties, veikėjo ypatybes, kurios, nebūdamos individo pažintinės veiklos centre, gali veikti arba veikia jos rezultatus.