Priemiesčio kolūkis II : kolūkinės „demokratijos“ grimasos

Abstract

Straipsnyje gvildenamos prie antrojo pagal dydį Lietuvos miesto Kauno buvusio Rokų kolūkio narių 1949–1992 m. gyvensenos raidos problemos. Tyrimui pasirinkta kaimiškoji priemiesčio vietovė yra būdingas sovietmečiu ir vėliau, Nepriklausomybės metais, Lietuvos kaime vykusių procesų pavyzdys. Remiantis Kauno apskrities archyve saugomų kolūkio valdymo organų protokolų duomenimis, juos gretinant su autoriaus stebėjimu ir apklausos būdu gautomis žiniomis, šioje antroje dalyje atskleidžiamas gana demokratiško kolūkio valdymo sunkiausiais pokario Stalino diktatūros metais, turėjusio lemiamą įtaką jo narių gyvenimo sąlygoms, laipsniškas nuokrypis į biurokratiją, dėl gamybos rodiklių nesibodint priimti net kolūkio narių žmogiškąjį orumą ir jų pilietines teises žeidžiančius sprendimus. Dėl kolūkio ekonomikos augimo didesnis dėmesys pradėtas skirti naujai atsikėlusiems, žemės ūkio gamybai reikalingiems nariams. Kolūkio vadovybė jiems skyrė įvairių lengvatų, nesibodėjo ginti ir užtarti netgi viešąją tvarką ir įstatymus pažeidusių naujai priimtų kolūkio narių. Senųjų kolūkio narių, netgi neblogai socialiai aprūpintų, gyvenimo sąlygos, sprendžiant iš protokolų įrašų, kolūkio vadovybei nelabai rūpėjo. Visos šios priežastys lėmė ir kolūkio narių gyvenseną, kuri tiesiogiai priklausė nuo valdymo organų veiklos ir jų sprendimų

The article treats the problems of Rokai collective farm (near the second largest Lithuanian city Kaunas) members’ way of life during the period 1949–1992. The rural suburban area selected for the study is a characteristic example of the processes that took place during the Soviet period and later years of independence in the Lithuanian village. On the basis of the data of the collective farm management records of the meetings kept in the Kaunas regional archives, comparing them with the Romualdas Apanavičius PRIEMIESČIO KOLŪKIS II. KOLŪKINĖS „DEMOKRATIJOS“ GRIMASOS author’s observations and survey data, the second part shows the rather democratic management of the collective farm during the most difficult postwar years of Stalin dictatorship and having the decisive influence on the living conditions of its members. Then there is described its gradual deviation from bureaucracy, for production indicators making decisions violating human dignity and civil rights of the collective farmers. After the growth of the collective farm’s economy, more attention was paid to the new members who were required for agricultural production. The collective farm management gave them some privileges and was not afraid to defend the new collective farmers, even when they violated the public order or the laws. According to the minutes, the management of the collective farm did not really care about the living conditions of old collective farm members, lacking social maintenance. All of this led to the way of life of collective farm members, which directly dependent on the activities and decisions of management bodies