Use this url to cite publication: https://hdl.handle.net/20.500.12259/42899
Options
Onomastika politiniuose ir istoriniuose ginčuose
Type of publication
Tezės kitame recenzuojamame leidinyje / Theses in other peer-reviewed publication (T1e)
Title
Onomastika politiniuose ir istoriniuose ginčuose
Is part of
Regioninė onomastika: ką sužinome iš vardyno: tarptautinės mokslinės konferencijos tezės, Kaunas, 2011 m. lapkričio 10–11 d. = Regional onomastics: what do we learn from the onomasticon: international scientific conference, 10–11 November, 2011, VU KHF : [conference' thesis]. Kaunas : Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 2011
Date Issued
Date Issued |
---|
2011 |
Publisher
Kaunas : Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 2011
Extent
p. 13-14
Field of Science
Abstract
Dabartinių lenkų protėviai tose vietovėse neabejotinai buvę lietuviai, todėl senieji slavakalbiai tų vietovių gyventojai save autochtonais gali laikyti nebent biologiniu požiūriu. Etninė slaviškoji savimonė ten atsiradusi istoriškai neseniai, yra nauja, tad Lietuvos totoriai, karaimai, žydai ir čigonai Lietuvoje turi kur kas gilesnes šaknis negu lenkai.
1. Vietovardžiai ir asmenvardžiai gali tapti papildomu argumentu, įrodinėjant etnoso istorines šaknis ar išskirtines teises į kultūrinę ar geografinę autonomiją. Būna, kad vietovardžiai net sąmoningai pakeičiami, šitaip sunaikinant ankstesniojo etnoso pėdsakus bei sustiprinant atsikėlėlių vietinę savimonę. Ryškiausias pavyzdys — buvusių Rytprūsių vietovardyno pakeitimas rusiškais vietovardžiais Kaliningrado srityje 1947 m. Pagrindinis motyvas buvo noras glaudžiau susieti naujai gautą kraštą su Rusija. Iki tol, 1938 m. dalis Rytprūsių lietuviškų apvokietintų vietovardžių buvo išversta į vokiečių kalbą. 2. Šiuo metu daugiausia ginčų Lietuvoje kelia Lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos lenkų sąjungos reikalavimas leisti rašyti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietovardžius dar ir lenkiškomis jų formomis bei lenkiška abėcėle. Reikalavimas grindžiamas dvikalbių užrašų praktika kai kurių Europos valstybių etniškai mišriose vietovėse, taip pat teiginiu, jog lenkų etnosas minėtuose Lietuvos rajonuose esąs senesnis už lietuvių. 3. Iš tikrųjų Pietryčių Lietuvos vietovardynas liudija slavų etnoso naujumą — dauguma jų yra lietuviškos kilmės, kad ir fonetiškai ar senuose žemėlapiuose grafiškai apslavinti, plg. pačių to krašto slavų vartojamus vietovardžius Turgiele, Dzieweniszki, Ejsziszki, Ponary, Pogiry, Kariotiszki, Gierwiszki, Nowokiemie ir kt. Vadinasi, jie susiformavę dar lietuvių kalbos terpėje — jei dabartinių lenkų protėviai šiame krašte būtų buvę lenkai, jie nieku gyvu nebūtų davę savo gyvenvietėms lietuviškų pavadinimų! 4. Dabartinėje suslavėjusioje Pietryčių Lietuvoje krinta į akis vietovardžių su priesaga -išk- gausa. Ši priesaga, kad ir kaip būtų užrašyta (-iszki, -ischken ar -ишки), savo lietuviškos kilmės nuo to nepraranda.[...]
5. Dalis asmenvardinės (pavardinės) kilmės lietuviškų šio regiono vietovardžių (Jackonys, Anuliškiai, Petroškai, Justiniškės, Širviai, Valčiūnai, Avižieniai ir kt.) galėjo kilti palyginti neseniai, nes lietuvių kaimiečių pavardės formavosi daugiausia XVII—XVIII a. Asmenvardinės kilmės vietovardžių lietuviškumą Vilniaus bei Šalčininkų apylinkėse patvirtina ir jų daryba — dalis jų sudaryti su lietuviškais patroniminiais formantais, nevartojamais nei baltarusių, nei lenkų kalbose. 6. Mėginimas įrodinėti lenkų etnoso senumą, remiantis lenkiškai užrašytais asmenvardžiais antkapiuose, taip pat nepagrįstas, nes dalies asmenvardžių šaknys ar priesagos yra lietuviškos, plg. Jadwiga Jodelis, Marija Gintowt, Janina Adamajtis, Jan Pietraszun, Anna Giečys, Rodzina Maiszeliuw (rašyba autentiška), juo labiau, žinant, kad katalikų bažnyčia, registravusi gimimą, santuoką ir mirtį, Lietuvoje buvo lenkų rankose, o pati lenkų kalba buvo paskelbta oficialiąja dar nuo 1697 m. Šių dienų Lenkija yra išlaikiusi ne lenkų pavardžių rašymo tradiciją: lietuvio Liškausko pavardė lenkiškai oficialiai rašoma ne Liszkauskas, bet Liszkowski, ir niekuo nesiskiria nuo tokios pat lenko pavardės. Tad iš lenkiško pavardės užrašymo antkapyje spręsti apie jos buvusio savininko tautybę neįmanoma. Iš pavardės galima spręsti tik apie jos pačios kilmę, bet ne apie žmogaus tautybę. Antkapio užrašas Jankowski, Chodkiewicz, Rodzina Maiszeliuw sako, kad pavardė yra lenkų, baltarusių ar lietuvių kilmės, tačiau kuo save laikė jos savininkas, lieka neaišku. Pietryčių Lietuvoje tautybė tapo pasirinkimo dalyku, ne kilmės. 7. Vadinasi, slaviškasis, o ypač lenkiškasis etniškasis antsluoksnis kaimiškose Vilniaus ir Šalčininkų vietovėse yra naujas, siekiantis XIX—XX amžių. [...]
Type of document
type::text::conference output::conference proceedings::conference paper
Language
Lietuvių / Lithuanian (lt)
Coverage Spatial
Lietuva / Lithuania (LT)
Date Reporting
2012