Latvių kalba – valstybinės kalbos orientyras

Abstract

Dėl istorinių priežasčių vienintelės baltų kalbos – lietuvių ir latvių – oficialumo statusą gavo tik 1918 m., susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos valstybėms.Lietuvoje latvių kalba pradėta dėstyti Lietuvos universitete nuo 1923 m. Šiuo metu ji dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose.Iki 1918 m. lietuvių ir lavių kalbos buvo daugiausia valstiečių luomo kalbos. Latvių kalba tokia tapo jau nuo XIV a., kai per ankstesnį šimtmetį trukusius karus vokiečių buvo sunaikinta šiaurės baltų diduomenė. Lietuvių kalba „suvalstietėjo“ gerokai vėliau, lingvistiškai sulenkėjus Lietuvos diduomenei ir galop bajorams.Tautinės luominės piramidės nebuvimas Latvijoje nedalijo vietinės visuomenės lingvistiniu požiūriu. Be to, vokiečių nuostatos vietinių kalbų atžvilgiu buvo liberalios, skirtingai nuo lenkų valdomų kraštų, kur į nelenkų kalbas buvo žiūrima paniekinamai ir jų vartojimas viešumoje buvo net varžomas. Todėl latvių tautinis atgimimas XIX a. pirmiausia rėmėsi folkloru ir kalba, tuo tarpu lietuvių – istorija. Šie prioritetų skirtumai atsispindi ir abiejų valstybių himnuose.Kalbos sureikšminimas Latvijoje ir Lietuvoje skiriasi net mūsų dienomis – Latvijoje jis kur kas didesnis. Tai pastebima ne tik valstybinės kalbos, bet ir švietimo politikoje, taip pat viešojoje erdvėje.Latvių kalbos studijos leidžia studentams netiesiogiai susipažinti ir su lietuvių kalbai nebūdingais ekstralingvistiniais kultūriniais ir istoriniais niuansais, latvių nuostatomis valstybinės kalbos atžvilgiu ir pan.