Žemaičių dainos ir kanklės : ką jos byloja apie praeities žemaičių ūkininkavimą?

Abstract

Straipsnyje analizuojami seniausių žemaičių ūkininkavimo būdų atspindžiai jų darbo dainose bei kankliavimo papročiuose. Nors tradiciškai manoma, kad žemaičių, kaip ir kitų lietuvių, etninę kultūrą lemia žemdirbių ir gyvulių augintojų gyvensena, tačiau darbo dainose ryškiausiai atskleisti ne žemdirbystės, o gyvulininkystės ir medžioklės papročiai. Kanklės ir kankliavimas, nors ir labai hipotetiškai, leidžia įžvelgti net kažkada galėjusios egzistuoti žvejų kultūros ir jos pirmykščių tikėjimų liekanas. Pagal vyraujantį daugiabalsumą ir kankles žemaičiai priskirtini vakarų baltams, nes rytų baltams būdingas vienbalsumas, o kanklių jie niekada neturėjo. Tačiau tai, kad darbo dainose nuolat kartojami akivaizdūs patarimai ir nurodymai, kaip tuos darbus dirbti, o ne apdainuojami simboliai, įprasti vietinės kilmės dainoms (tai būdinga iš senųjų vietinių gyventojų darbus ir papročius perėmusiems naujai atėjusiesiems), verčia apie žemaičius manyti, jog jie – ne senieji gyventojai, o atėjusieji iš gretimų pietinių Vidurio Lietuvos plotų, kur tokios dainos nedainuotos ir kanklėmis neskambinta. Tokia nuomonė, beje, sutampa ir su archeologijos bei antropologijos mokslų duomenimis apie žemaičių kilmę pirmaisiais amžiais po Kristaus.