Laisvamanis ir Laisvoji mintis 1933-1936 m. : Bažnyčios vieta ir vaidmuo valstybėje

Abstract

Straipsnyje tiriami Bažnyčios – valstybės santykiai leidiniuose „Laisvamanis“ ir „Laisvoji mintis“ 1933–1936 m. Šie laikraščiai buvo Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos (LLEKD) leidiniai. Nustatyta, jog leidėjų (Šliūpo, Tomo Karušio, Jono Ilgūno ir kt.) pagrindiniai tikslai buvo visuomenei pristatyti LLEKD, išplėsti savo pasekėjų ratą ir keisti visuomenės pasaulėžiūrą. Pagrindinė kliūtis šiems siekiams įgyvendinti buvo Katalikų Bažnyčia. Bažnyčios – valstybės santykių analizė straipsnyje atliekama trimis lygmenimis. Tai, civilinės metrikacijos įteisinimo, tikybos dėstymo mokyklose panaikinimo ir Bažnyčios kaip institucijos bei katalikų tikėjimo Lietuvoje ateities aspektais. Tekstų analizė rodo, jog civilinės metrikacijos įteisinimo laisvamaniai siekė pagrįstai ir nuosekliai. Jie vykdė švietėjišką veiklą, sukūrė programą, kurią viešino spaudoje, susitikimuose su gyventojais, valdžios institucijų atstovais, parengė peticiją ir kreipėsi į LR Seimą bei Prezidentą. Šliūpas ir jo bendraminčiai vadovaudamiesi racionalizmo, pozityvizmo idėjomis kategoriškai atmetė galimybę Bažnyčiai dirbti mokykloje. Jie rekomendavo vietoj tikybos dėstyti moralės pagrindus ir lyginamąją religijų istoriją. Akcentuojama, kad leidinių tekstuose įtvirtinama nuostata, jog Bažnyčia ir katalikų tikėjimas yra vienareikšmiai blogis šeimai, tautai, valstybei. Publikacijose neįžvelgiamas skirtumas tarp oficialiosios Bažnyčios ir katalikų tikėjimo. Todėl laisvamaniai net nediskutavo galimybės toje pačioje visuomenėje tarpti tiek mokslinei pasaulėžiūrai, tiek ir religiniam pasaulėvaizdžiui. Pažymėtina, kad LLEKD lyderis Šliūpas ir jo pasekėjai vertindami Bažnyčią atsiribojo nuo politikos ir politinių partijų. [...]