Etnonimų vartojimo lietuvių kalboje ir folklore ypatumai

Abstract

Straipsnyje aptariami etnonimų vartojimo lietuvių kalboje ir folklore ypatumai. Kitataučių etnonimai vartojami ne tik tiesioginėmis prasmėmis – kitų tautų įvardijimui, jais pavadinami ir patys lietuviai (pavardės, pravardės) bei įvairios Lietuvos vietovės. Šnekamojoje kalboje „kitatautiški“ pavadinimai duodami įvairiems daiktams ir reiškiniams. Požiūrį į kitataučius atsispindi pačių lietuvių vienų kitiems duodamos „kitatautiškos“ pravardės. Jas gauna žmonės, turintys išorinio panašumo ar būdo bruožus, priskiriamus stereotipiškam kitos tautos atstovui. Neliko nepastebėta ir veikla, profesija, kuria dažniausiai užsiima kitataučiai bei apskritai svetima kilmė – atvykimas iš kitos valstybės arba žmogui suteikiama pravardė netgi dėl jo artimųjų kilmės. Folklore keletas tautų įvardijamos ne vienu vardu (prūsas-vokietis-germanas, rusas-maskolius-burliokas). Ypatingai komplikuotas yra etnonimo gudas vartojimas; juo pavadinama net keleto tautų atstovai ar net patys lietuviai. Įvairių tautų vardų įvairovė tiek kalboje, tiek folklore atsiranda dėl keleto priežasčių: 1. etnonimo objekto pokyčių; 2. tarmės; 3. lietuvių kalbos žodžių darybos ypatumų; 4. netiksliai ištariant etnonimą. Kalboje ir folklore etnonimai atsiranda svetimajam ar paprasčiausiai kitokiam – religine, socialine, antropologine, kalbine prasme, asmeniui ar negatyviam, rečiau neutralią prasmę turinčiam, reiškiniui apibūdinti.