Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo 20–24 d.)

Abstract

Pirmieji Lietuvos valstybingumo metai (1919–1920) buvo labai sunkūs. Krašte kilo sąmyšis, nes po ketverius metus trukusios vokiečių okupacijos ūkis buvo visiškai sugriautas, gyventojai išblaškyti, be galo nuskurdinti (kai kur katastrofiškai trūko net būtiniausių maisto produktų); juos terorizavo plėšikų gaujos, priešiškos kariuomenės, kamavo pragaištingi įvairių užkrečiamųjų ligų protrūkiai ir kitos visus didžiuosius sukrėtimus lydinčios socialinės negerovės. Vienu metu reikėjo kurti valstybę ir ginti jos nepriklausomybę. Tokiomis sąlygomis didžiausia atsakomybės už šalies ateitį našta teko ne tik jos politiniams lyderiams, bet ir jaunai Lietuvos kariuomenei, kuri vienintelė galėjo duoti bent kiek veiksmingesnį atkirtį priešiškoms nepriklausomybei jėgoms, užtikrinti tvarką krašte. Dėl to karių funkcijos buvo smarkiai išplėstos – apėmė ne tik teritorinės gynybos, bet ir vidaus gyvenimo reikalus. [...]