Pancenzūros būklė : režimo kontrolė ir deformacijos vėlyvojo sovietmečio Lietuvos teatre

Abstract

Tikrasis sovietinio režimo kontrolės ir deformacijų mastas Lietuvos teatre tyrinėtas nedaug, dažniausiai deformacijos suvokiamos kaip cenzūros pasekmė. Vis dėlto institucinė cenzūra, kaip viešo idėjų reiškimo apribojimas, buvo tik vienas būdas, kurį naudojo komunistų partija. Greta institucinių kontrolės būdų naudoti ir netiesioginiai bei nedokumentuoti būdai. Straipsnyje apžvelgiamos įvairios suvaržymų, ideologinio spaudimo ir kontrolės mechanizmų formos vėlyvuoju sovietmečiu, Brežnevo laikotarpiu, bandoma apibrėžti galimą kontrolės paliktų deformacijų Lietuvos teatro praktikose mastą. Skirtingos aplinkybės (izoliacija, centralizavimas, ir institucionalizavimas) gali būti suvokiamos kaip papildančios institucinę politinę cenzūrą. Visos šios totalitarinės strategijos formuoja visaapimančios cenzūros arba pancenzūros efektą, kuris ir apibūdina tikrąją kultūros totalitarinėje valstybėje būklę. Tiesioginės ir slaptos kultūros kontrolės formos vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu atitiko bendrą vidinę tariamos liberalizacijos politiką, vadinamą „brandžiuoju totalitarizmu“ arba „post-totalitarizmu“.