Tarp literatūros ir politikos - paskutiniųjų dviejų XX a. dešimtmečių Hanso Magnuso Enzensbergerio eseistika

Abstract

Šiandien vis rečiau abejojama esė giminyste su literatūra ir atsisakoma minties, jog eseistika neva yra publicistikos, o ne literatūros sritis. Mūsų šalyje šis žanras išpopuliarėjo visai neseniai – pasak Gintaro Beresnevičiaus, šiandien Lietuvoje „esė patiria tam tikrą renesansą ar piko valandą“1. Vakarų Europoje tokie intelektiniai bandymai remiasi ilgaamžėmis tradicijomis: pavyzdžiui, Vokietijoje jau XVIII a. eseistinio pobūdžio tekstus rašė Johannas Joachimas Winckelmannas, Immanuelis Kantas, Gottholdas Ephraimas Lessingas, Christophas Martinas Wielandas, Johannas Gottfriedas Herderis ir kt. Vakarų Europos šalių kultūrose esė tradiciškai priskiriama prie literatūrinių žanrų, todėl nenuostabu, jog daugelio šiuolaikinių rašytojų kūryboje galima rasti eseistinio pobūdžio tekstų – ne išimtis ir žymiausi vokiečių autoriai. Vienus rašytojus vilioja galimybė nevaržomai kalbėti iš savo asmeninės patirties, klaidžioti, klausti ir nepateikti jokių atsakymų, kitus – noras atvirai diskutuoti su skaitytoju, atsižvelgti į laiko realijas, reflektuoti aktualias nūdienos problemas2. Pastarasis aspektas ypač išryškėja analizuojant šiuolaikinę vokiečių eseistiką, kurioje vyrauja istorinis, politinis, socialinis diskursai3. Vokiečių eseistų pastangas „pamatyti save istorijos kontekste“ arba, pasak Kurto Tucholsky, „įsirašyti“ į gyvenimo laiką savo laikotarpį“4, atskleidžia ir naujoji Hanso Magnuso Enzensbergerio eseistika, kurios politiniai aspektai analizuojami šiame straipsnyje.[...]