Neįgaliųjų orumo samprata ir ugdymas iš skirtingų teorinių perspektyvų : nuo esencializmo iki socialinio konstruktyvizmo

Abstract

Straipsnyje atskleidžiami neigaliuju orumo sampratos ir ugdymo aspektai remiantis skirtingomis teorinemis perspektyvomis. Atskleista, jog absoliutaus orumo ai kinimo tradicijoje orumo ideja, besiremianti racionalaus subjekto samprata, gali suteikti orumo visiems asmens statusą atitinkantiems asmenims (taip pat ir neįgaliesiems), kita vertus – remdamasi racionalumo, autonomi kumo ir savaranki kumo prielaidomis, ji neleidžia ivertinti asmenu ivairoves ir heterogeni kumo. Todel be absoliutaus deontologinio ir sutarties teoriju pletojamo orumo sampratu aktualizuotinas socialiai konstruojamas orumas, kuris sietinas su aktyviojo orumo samprata. Aktyvusis orumas itraukia ne tik personalistine teorija ai škinamą individo savirealizaciją, bet ir dinami kai kiekvienoje konkrečioje visuomeneje susiklostančią istorinę orumo sampratą. Analizuojant neigaliuju orumo sampratos ir ugdymo aspektus svarbi ivairiu kontekstualiu orumo sampratu, atspindinčiu konkrečios negales situaciją ir kitus kulturinius, socialinius veiksnius, analize, leidžianti geriau suvokti, kaip neigalieji del negales specifi kumo suformuoja savitą intersubjektyvu orumo prasmiu horizontą. Socialinio konstruktyvizmo, kritines pedagogikos ir socialines fenomenologijos paradigmos, numatančios probleminio mokymo, sąmonejimo, refleksyvumo ir bendradarbiavimo derinimą, traktuotinos kaip prieigos, leidžiančios i šsamiai i šanalizuoti neigaliuju orumo sampratas bei orumo ugdymo aspektus neignoruojant šios grupes žmoniu (ne)orumo patirčiu.