Transcendencijos samprata Husserlio fenomenologijoje : atmintis ir kitas
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Volume | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|---|
2008 | 10 | 4 | 32 | 38 |
Edmundas Husserlis atmeta radikalios transcendencijos sampratą. Transcendentiniai patirties atžvilgiu yra tik tie dalykai, kurie neturi su patirtimi jokio santykio. Visi kiti dalykai yra tiesiogiai ar netiesiogiai implikuoti patirtyje. Atmintis fenomenologiškai aprašoma kaip implikuojančios patirties modelis. Pasitelkdami dvigubos redukcijos sampratą galime geriau suprasti kaip praeities išgyvenimai aktualizuojasi dabartiniuose. Atlikdami dvigubą redukciją praeities sąmonės atžvilgiu mes aptinkame, jog, pirma, prisiminimuose mes susigrąžiname ne pačius daiktus, bet jų išgyvenimus. Antra, mes suvokiame šiuos prisiminimų dėka aktualizuotus išgyvenimus kaip duotus dabartinių išgyvenimų kontekste. Jei atmintis negali būti laikoma praeities transcendencijos reprezentacija, tai ji turėtų būti suvokiama kaip transcendencija imanencijoje. Šį transcendencijos imanencijoje modelį Husserlis taiko aprašydamas ne tik atmintį, bet ir intersubjektyumą.
Edmund Husserl dismisses the concept of radical transcendence. With regard to experience only those things are transcendental that do not have any relation with experience. Memory is phenomenologically described as a model of the experience that implicates. With the help of the concept of double reduction we can better understand how the experiences of the past are actualized in the present ones. By achieving double reduction with regard to the consciousness of the past we discover that, firstly, in reminiscences we do not get back to the things themselves, but only to the experiences of them. Secondly, we are aware of these experiences that are actualized by reminiscences as given in the context of the present experiences. If memory can not be regarded the representation of the transcendence of the past, then it should be understood as a transcendence in immanence. Husserl applies this model of transcendence in immanence when he describes not only memory, but also intersubjectivity.