Literatūrinio vertimo normų pokyčiai Lietuvoje po 1990-ųjų metų

Abstract

Straipsnyje aptariami kai kurie literatūrinio vertimo normų pokyčiai, remiantis I. Even-Zohar ir G. Toury sistemų teorija, kurioje analizuojamos vertėjų pasirenkamos strategijos atsižvelgiant į socio-politinį kontekstą. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, be įvairių ekonominių ir kultūrinių pokyčių, įvyko nema- žai tokių, kurie stipriai paveikė grožinės literatūros vertimo statusą. Sovietinėje Lietuvoje, vyraujant griežtai centralizuotam literatūros vertimui, svarbiausi veikėjai šiame procese buvo įvairios institucijos: komunistų partija, cenzūros sistema, jos valdomi leidėjai, redaktoriai. Vertėjų laisvė buvo ribojama. Kai centralizuota sistema iširo, jos vietą užėmė daugybė privačių leidyklų, kurios veikia pagal rinkos reikalavimus. Didelė verstinės literatūros paklausa leidžia daugeliui jaunų, neturinčių pasiruošimo žmonių dirbti vertėjais. Taip susikūrė palanki padėtis vertimo normų pokyčiams. Pavyzdžiui, verstų knygų viršeliuose užsienio autorių vardai, pavardės, kurie anksčiau buvo sulietuvinami, dabar rašomi pagal originalios kalbos taisykles. Pačiame tekste vietovardžiai ra- šomi pakankamai įvairiai. Taip pat ryškėja tendencija nenaudoti išnašų, svetimžodžius palikti nepaaiškintus, kaip daroma Vakarų šalių tekstuose

After the re-establishment of independence in 1990, major economic and cultural changes took place that strongly affected the process of literary translation in Lithuania. Commercial publishers and a free-market system have replaced the centralized Soviet literary system so that individual translators have more freedom to choose their strategies. Furthermore, reader demand means that far more literary translations are being produced, often by young translators influenced by Western practice. An analysis of recent literary translations shows a weakening in two norms that were very significant in the Soviet period.The first concerns the grammatical and phonological adaptation of proper names; now some place names and historical names are left in their original form. There is also a growing tendency to stop using footnotes, which were traditionally used to explain cultural references and, especially, foreignisms. Many translators now leave foreignisms unexplained, while others use intra-textual translation to avoid footnotes