Konstitucinis paprotys konstitucijos interpretavimo procese
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
Mykolo Romerio universitetas | LT |
| Date |
|---|
2010 |
Konstitucinės justicijos institucijų veiklos praktiką formuojant oficialiąją konstitucinę doktriną tiesiogiai ir netiesiogiai veikia daugybė faktorių. Straipsnyje analizuojama konstitucinės justicijos institucijos galimybė atsižvelgti į vieną iš faktorių, į konstitucinių papročių (konvencijų) turinį. Straipsnyje konstatuojama, kad konstituciniai papročiai (konvencijos), kaip lex non scripta forma, yra nuolatinis mokslinės doktrinos pažinimo objektas. Tačiau taip pat publikacijoje pabrėžiama, kad būdama mokslinės doktrinos tyrimo objektu konstitucinių papročių (konvencijų) problematika atskleista gana prieštaringai. Pastebima, kad mokslinėje doktrinoje, net ir pripažįstant tokią teisės raiškos formą, jos egzistencijos dialektinis pagrindimas neperžengia subjektyvumo ribų. Autorius pabrėžia, kad konstitucinių papročių (konvencijų) formavimasis sociume yra sudėtingas procesas, vykstantis konstitucinių teisinių santykių subjektų ilgalaikėje bendravimo praktikoje. Konstatuojama, kad konstitucinio papročio konvencinis pobūdis reiškia, kad konstitucinių teisinių santykių subjektų pasirinktą elgesio modelį lėmė ne vienašališkas sprendimas, o tai, kad jis atsirado susitarimo (pacta) pagrindu. Argumentuojama, kad nekonvencionalaus pobūdžio konstitucinių teisinių santykių subjektų elgesio modeliai dėl savo prigimties negali būti ilgaamžiai. Elgesio precedento konvencinis pobūdis gali lemti jo taikymo ilgaamžiškumą, pasikartojimo tikimybę. Publikacijoje akcentuojama, kad tik susitarimų pagrindu besikartojanti konstitucinių teisinių santykių praktika yra prielaida formuotis konstituciniams papročiams (konvencijoms).
Straipsnyje konstatuojama, kad oficialiam konstitucijos interpretatoriui – konstitucinės justicijos institucijai yra prasminga matyti ir nusistovėjusią konstitucinių teisinių subjektų santykių praktiką. Praktiką, kuri mokslinėje doktrinoje gali būti įvardijama konstituciniais papročiais (konvencijomis). Konstitucinių teisinių santykių praktika, tie konstituciniai papročiai (konvencijos) gali turėti įtakos interpretuojant konstituciją. Teigdami, kad lex non scripta gali daryti įtaką konstitucinės justicijos institucijos sprendimų turiniui, pabrėžiame, kad įtaka gali būti tik netiesioginė. Netiesioginis pobūdis pasireiškia tuo, jog konstitucinis paprotys (konvencija) oficialiam interpretatoriui daro įtaką vien savo egzistavimu. Svarbi jau vien ta aplinkybė, kad oficialus interpretatorius žino, kad šitie santykiai jau kuris laikas „reguliuojami“ lex non scripta reguliatoriaus, ir kad egzistuoja opinio necesssitatis, kuris yra tvirtai už tai, kad toks elgesio modelis yra priimtinas. Straipsnyje konstatuojama, kad konstitucinės justicijos institucijai tenka užduotis vertinti tos lex nons cripta galimybę virsti oficialios konstitucinės doktrinos integralia dalimi.
The legal power of the Constitution ensures that the lex scripta and all other non-legal norms are unable to distort or in any other way ignore constitutional regulation. Thus while recognizing that constitutional conventions may exist, we must also recognize that they do not have a supreme regulatory function. One should resort to unwritten law to determine the modus operandi of the subjects of constitutional legal relations only when a particular question of constitutional legal regulation is left unresolved by following the explicit wording (expressis verbis) of the Constitution or the contents of official constitutional doctrine. In the case of competing legal norms, the choices made by the subjects in question should be determined by the Constitution and laws rather than unwritten law (including constitutional conventions). Conventions i.e. agreements between relevant parties may only be possible provided they are in line with the Constitution and legal acts of lower legal power. Practice, recurrent on the grounds of agreements, is a prerequisite for the creation of constitutional conventions.
In this article the author analyzes the first written constitutions adopted at the end of the eighteenth century (the Constitution of the United States of 1787, the Constitution of Polish – Lithuanian State and the Constitution of France of 1791). These constitutional acts mark the beginning of the era of constitutionalism. These are the constitutions of the first phase (‘wave’) of constitutional development, which laid the foundations for the further establishment of constitutionalism in the world. The history of the first modern constitutions confirms that the nations adopt constitutions in order to protect individuals from possible abuses of state power. The essence of constitutional regulation is the restriction of this power. The three countries differ in many ways, but all had certain tradition of the restriction of powers. The first modern constitutions established the separation of powers and protected classical individual rights. They have become an example for the authors of later constitutions. These constitutions propose legal standards for constitutional development. Each of these constitutions is an original system of principles and norms.
Unwritten constitutional conventions also known as lex non scripta, are under permanent scholarly scrutiny. This does not happen only in the Anglo-Saxon scholarly tradition. When analyzing the issues of unwritten law, a considerable number of representatives of this tradition, starting with W. Blackstone and finishing with contemporary British and American scholars, also talk about the existence of constitutional conventions. It should also be noted that issues pertaining to unwritten law and issues of conventions in particular, are often mentioned and analyzed in the works of scholars of the Roman-Germanic legal tradition. Italian, French, German and Czech scholars take account of constitutional conventions, analyze their features and hold discourse on their future. However, in the course of scholarly debate, the issues of constitutional conventions have been dealt with in a fairly controversial manner. Even though individual scholars recognize constitutional conventions, the variety of opinions and conceptions is too large to form a uniform understanding. The development of constitutional conventions in society is a complex process which takes place among the subjects of constitutional legal relations in the form of continuous dialogue. Scholarly doctrine uses such terms as constitutional customs (the scholarly doctrine of continental Europe) and constitutional conventions (Anglo-Saxon scholarly doctrine). The term convention is extremely informative, as it reveals the principle used to form constitutional conventions i.e. it emphasizes the importance of agreement. The conventional character of customs means that rather than being a unilateral decision, the behavior by the relevant parties originated on the grounds of an agreement. Behavior patterns of non-conventional character can not be sustainable because of their nature.