Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje : potenciniai ir okaziniai dariniai

Abstract

Sinchroninių darybinių procesų analizė neatsiejama nuo naujų žodžių atsiradimo sąlygų ir būdų aprašymo. Kai kalbama apie naujus žodžius, netgi apibrėžiant neologizmą, neretai akcentuojamos tik ekstralingvistinės jų atsiradimo priežastys (poreikis įvardyti naujai atsiradusius daiktus, reiškinius, sąvokas). Šiame straipsnyje norima atidžiau pažvelgti į analogiją - vieną galingiausių vidinių kalbos mechanizmų, lemiančių naujos leksikos atsiradimą. Žodžių darybos teorijoje analogija suvokiama kaip naujų žodžių darymas pagal jau egzistuojančius kalboje darybinius modelius. Žodžiai gali buti padaromi pagal jau esanti konkretu žodi, remiantis produktyviais darybos tipais. Lietuviu kalbos naujadaru analize rodo, kad gebejimas kurti žodžius pagal jau turimus pavyzdžius, matomas ir iš uzualiu, ir iš neuzualiu (potenciniu ar okaziniu) dariniu, vadinasi, analogija darant ar kuriant naujus žodyno vienetus remiamasi labai plačiai plinta, įsimenami ir tampa potenciniais, o kai kada ir visuotinės vartosenos žodžiais. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad potencinių ir okazinių darinių negalima sutapatinti. Jų pagrindinis skiriamasis bruožas susijæs su darybos taisyklių paisymu ar nepaisymu. Okazinis darinys, kuris yra ne tiek darybos, kiek kūrybos, besiremiančios analogija, rezultatas, dažniausiai pažeidžia bendruosius žodžiu darybos desnius. Darinio, kuris laikytinas potenciniu, daryba yra be priekaištu, jis papildo darybos paradigmą, tipą, kategoriją, yra sistemiškas, tačiau vis dėlto nelaikomas uzualiu. Potencinius darinius galima pasidaryti bet kada, be jokių kliūčių, atsiradus poreikiui ką nors pavadinti, neretai pasitaiko jų rašytiniuose šaltiniuose, vis dėlto žodynuose jie nefiksuojami.[...]