Vabalninko poetas Vincas Stonis

Abstract

Straipsnyje aptariama dar labai mažai tyrinėta Vinco Stonio (1893–1986) kūryba. Autoriaus poetinis palikimas apima laikotarpį nuo XX amžiaus pradžios iki paskutiniųjų jo dešimtmečių. Tiek jaunystės metų, tiek brandos, tiek senatvės kūryboje galima išskirti vieną svarbiausių temų – tėviškės motyvas eina per visą V. Stonio poeziją. Nors išleistose knygose neaptiktume tiesiogiai Vabalninkui skirtų eilėraščių, tėviškės trauka juntama daugybėje kūrinių. Jaunystės eilėraščiuose labiau įsižiūrima į gimtojo krašto gamtą, brandos metais apmąstoma tėviškės palikimo, išėjimo iš namų tema, o senatvės poezijoje sugrįžtama į gimtąsias vietas kaip prie kūrybos šaltinio

The article analyzes the creative work of Poet Vincas Stonis (real name Kazimieras Žitkus, Žitkevičius): social and political journalism and poetry which can be considered the monument to his native land, Vabalninkas. The greatest focus is given to the motif of the native land, which is important to the texts of different life periods. The articles in the cultural publications tell about Vabalninkas and the people who made this little town famous: Balys Sruoga, Aukusti Niemi, and Juozas Naujalis. It is noted that the author’s poetic heritage covers the youthful delight in the nature of the native land, moods of farewell to the native land in the years of maturity, and openings of the creation as the continuous return to his roots. It is regretted at the end of the article that the creative work by V. Stonis was not collected and published in the years of independent Lithuania