Ikisantuokinės kohabitacijos ir kohabituojančių bei vedusių porų pasitenkinimo santykiais ir santykių stabilumo sąsajos

Abstract

Pastaruoju metu stebimas spartus kohabitacijos populiarėjimas Vakarų šalyse. Daugiau kaip pusė Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Šiaurės Europoje gyvenančių porų pradeda gyventi kartu dar prieš susituokdamos (de Vaus ir kt., 2003; Hantrais, 2003; Stanley ir kt., 2004). Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės nori pagyventi kartu prieš susituokdami, yra siekimas „išbandyti“ santykius ir patikrinti, ar jie išlaikys išbandymą buitimi ir peraugs į tvirtą šeimą. Tuo, kad ikisantuokinė kohabitacija padidina tikimybę sukurti tvirtą šeimą, tiki 61 procentas jaunų amerikiečių (Johnson ir kt., 2002) ir 75 procentai australų (de Vaus ir kt., 2003). Kohabitacijos plitimas vyksta lygiagrečiai su šeimos institucijos silpnėjimu, pasireiškiančiu mažėjančiu santuokų skaičiumi, didėjančiu ištuokų skaičiumi ir didėjančiu ne santuokoje gimusių vaikų skaičiumi. Šiame kontekste kyla klausimas dėl ikisantuokinės kohabitacijos ir santuokos stabilumo sąsajų. Viena vertus, nemaža dalis žmonių Vakarų pasaulyje mano, kad gyvenimas kartu iki santuokos padidina santuokos sėkmės tikimybę. Kita vertus, dauguma iki šiol atliktų tyrimų rodo, kad ikisantuokinė kohabitacija yra susijusi su žemesniu pasitenkinimu vėlesne santuoka (Kamp Dush ir kt., 2003; Kline ir kt., 2004; Rhoades ir kt., 2006). Ikisantuokinė kohabitacija yra susijusi ir su keletu kitų neigiamų santuokos kokybės rodiklių, pavyzdžiui, didesniu skyrybų dažniu (Kiernan, 2002), mažesnis vyrų įsipareigojimas santuokai (Rhoades ir kt., 2006), dažnesnė žmonų neištikimybė (Forste ir Tanfer, 1996), dažnesnė neigiama sąveika, daugiau fizinio smurto ir mažesnis įsitikinimas santykių sėkme (Kline ir kt., 2004). [...].