Romano raidos bruožai

Abstract

Anot Janinos Žėkaitės, romanas – tai bet kurios tautos visuomeninio ir kultūrinio subrendimo, literatūros augimo rodiklis. Romanas atsiranda tada, kai tauta prabunda sąmoningam gyvenimui ir veikimui, kai atskira asmenybė įsijungia, neretai priešindamasi ir kentėdama, į gana sudėtingą visuomeninių santykių bei normų sistemą, pagaliau kai literatūra pasiekia tokios meninės brandos, kad gali kurti sintetinius savo laiko ir visuomenės paveikslus. XX a. pradžios lietuvių romanas tarsi sujungė kelias epochas – XIX a. dvasią ir XX a. naujojo romano siekius, modernųjį kriticizmą. Visoje XX a. pradžios literatūroje tęsėsi senąja dvasia dramatizuojama, idealizuojama tautos istorija, jos patirtis. Literatūra siekė identifikuoti tautą, siekė romantinio pojūčio, visuomeninėje kultūroje ir sąmonėje buvo gyvas idealizmas bei praeities dvasia. Romantizmas buvo labai ryškus to laiko lietuvių realizme: tai rodo ir kai kurie turinio bei formos dalykai, ir pati romano dvasia, kurią atspindi polinkis tiesiogiai reikšti meilę tautai. Romantiškesni siužetai dominuoja visame XX a. lietuvių romane, natūraliai vykstant literatūrinei transformacijai. Lietuvių romanuose ryškėjantys moraliniai konfliktai – ne tiek žmogus prieš prigimtį, kaip būdinga Vakarų Europos prozai, kiek dramatiškas žmogaus ryšys su tauta, su savo visuomene, tautos praeitimi, dabartimi, ateitimi.[...]