L. Karsavino istoriosofinis mesianizmas ir Eurazijos idėja

Abstract

Straipsnyje analizuojamos Karsavino Eurazijos ir simfoninės asmenybės teorijos ir jų įtaka asmeniniam Karsavino likimui, jo sofiologinėms mesianistinëms nuostatoms. Aptariama svarbiausių filosofinių Karsavino idėjų genezė: gyvo religingumo ir bendrojo religinio fondo, gnostinės pleromos interpretacijos, Šv. Trejybės dialektika ir jos santykis su N. Kuziečio filosofija, simfoninės asmenybės teorija. Pagrindinis teiginys apie Karsavino ir Kuziečio filosofijų skirtumą yra pagrįstas kristologiniais Karsavino argumentais apie Kuziečio filosofijos nepakankamumą aiškinant Dievo kaip Possest eksplikacijos ir komplikacijos problematiką. Karsavinas, remdamasis ortodoksiniais kristologiniais teiginiais, simfoninės asmenybės bei ideokratijos teorija bei tipologine, istoriosofine civilizacijų klasifikacija, pagrindžia kairiąją Eurazijos sąjūdžio ideologiją, kuri išliko aktuali ir šiandienos Rusijos politinei situacijai. Straipsnyje parodomos lietuviškosios filosofijos ir Karsavino samprotavimų paralelės ir keliamas klausimas dėl Eurazijos ideologijos nesvarstymo tarpukario Lietuvoje. Straipsnio pabaigoje grįžtama prie filosofinio Karsavino apsisprendimo, saikingų, asmeninių mesianistinių jo nuostatų ir sokratiško likimo tardymų, įkalinimo Abezės lageryje laikotarpiu

The historiosophical and messianistic ideas of L. Karsavin and his ideology of left Eurasia were based on the theological and gnostic symbolism of the early 20th century, F. Schelling’s philosophy of Myth and Universality, Vl. Solovjov’s Philosophy of Universality, Mystics of Christology, the Orthodox understanding of Saint Trinity, typological theory of civilizations. At the beginning of his mediaeval researches Karsavin investigated sacral events in rural areas inthe 17th–18th centuries, especially in Italy, magic activities and popular beliefs in Christian Saints, based on uncritical, natural, live religious feelings and spontaneous faith. He maintained live religious faith to be the background for the significance and utility of all canonical religious rules and churches. These ideas are similar to the French school of Annales and to the M. Bakhtin’s theory of Carnival issues of the Mediaeval tradition of laughter. However, Karsavin related his consideration of spontaneous hierophany to the gnostic tradition of Divine Pleroma. It is important to them in order to interpret the philosophy of Nicolaus Cusanus, especially his conception of God as Possest and a permanent and contradictory process of explicatio and complicatio. On the basis of Cusanus’ philosophy, Karsavin developed his personal idea of dialectics of Saint Trinity as a union of Divine personalities. Karsavin maintained that the conception of Cusanus is insufficient because Cusanus didn’t explain the role of Christ in the full reunification of sinful human beings with God. By Karsavin, Cusanus avoided pantheistic tendencies and therefore couldn’t develop the theory of divination of personality. On the contrary, Karsavin develops the idea of divination of oneself in his theory of Symphonic personality. Every personality is a form of free solution and responsibility, love and self-sacrifice. [...]