| Abstract: | Kai man jau viskas atsibos, tada pasiskelbsiu lietuviu – sakė viename iš savo paskutiniųjų interviu Jerzys Giedroycas, neslėpdamas nusivylimo politinės situacijos Lenkijoje raida. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jerzys Giedroycas, vienas pirmųjų lenkų intelektualų, ėmėsi išnarplioti sudėtingą lenkų nacionalizmo „mazgą“. Tuo laiku dėl kelių priežasčių susiklostė labai nepalanki situacija šiai problemai spręsti. Didžiausia ir dažniausiai minima problema buvo ta, jog lenkų išeivija laikėsi pernelyg patriotinių nuostatų. Iš dalies juos buvo galima suprasti, nes daugumos gimtieji namai atsidūrė net ne Liaudies Lenkijoje, o Lietuvos, Ukrainos ar Baltarusijos socialistinių respublikų teritorijose. Tėvynės praradimo skausmas buvo didžiulis. Šio išskyrimo skausmo skonį Giedroycas jau paragavo tarpukaryje. Jo Minską nuo Lenkijos jau 1921 m. atskyrė siena ir nebuvo jokių galimybių aplankyti savo gimtąjį miestą. Kai šeštame dešimtmetyje mėnraščio „Kultura“ puslapiuose buvo keliama kokybiškai naujų lenkų-lietuvių, lenkų ukrainiečių-baltarusių santykių problema, daugelis tėvynainių rimtai abejojo, ar iš viso šios idėjos kada nors bus pritaikomos ir įgyvendintos, nes komunistinė santvarka jau buvo įsitvirtinusi ir sustiprėjusi Senojo žemyno rytinėje dalyje, gavusi Vakarų valstybių pasyvų pritarimą. Žinome, kad 1955 m. mėnraštyje pasirodė Juozo Girniaus straipsnis „Lenkų-lietuvių dialogo beieškant“. Iš lenkų pusės norinčių pasisakyti buvo daugiau, nors tai buvo nevienodo „kalibro“ autoriai. Be abejo, buvo skaitomasi su Czeslowo Miloszo nuomone. Be to, „atsirado“ rašytojas Jozefas Mackiewiczius, vienas iš paskutiniųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bardų (Mackiewiczių šeima buvo susigiminiavusi su Lozoraičiais, kurie jiems padėjo išsprukti iš 1939 m. sovietų užimto Vilniaus). [...] |
