Please use this identifier to cite or link to this item: https://hdl.handle.net/20.500.12259/37042
Type of publication: Straipsnis tarptautinėse DB ir/ar pripažintose leidyklose (S4);Article in international databases and / or recognized publishing houses (S4)
Field of Science: Filosofija (H001);Philosophy (H001)
Author(s): Česnauskaitė, Diana
Title: Magia karnawału lub łączy ironię Sokratesa z Pharmakon?
Other Title: Karnavalo magija arba kas bendra tarp Sokrato ironijos ir Pharmakon?
Is part of: Universalioji asmenybė Europos kultūros kontekstuose: Česlovo Milošo skaitymai II : [straipsnių rinkinys]. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008
Extent: p. 220-234
Date: 2008
Keywords: Sokratas;Karnavalas;Ironija;Provokacija;Sokrate;Carnival;Irony;Provocation
ISBN: 9789955123545
Abstract: Postmodernizmo diskursų gausoje „karnavalo“ sąvoka vis dažniau priskiriama postmodernizmui kaip vienas iš esminių jo bruožų, padedančių nusakyti pokyčius, vykstančius literatūroje, mene bei kultūroje. M. Bachtinas, kurio dėka ši sąvoka tapo taip plačiai eksplikuojama, „karnavalo“ metafora nusakė kitokį santykį su tekstu. Karnavalui būdingus bruožus M. Bachtinas sieja su rimtai-juokingo žanrais. Šių žanrų vieną svarbiausių ypatybių – tai jų naujas santykis su tikrove: jų objektas arba, kitaip tariant, supratimo, vertinimo ir tikrovės vaizdavimo išeitiestaškas yra gyva, net labai aktuali dabartis. Svarbiausias rimtai- juokingo žanras yra „sokratiškasis dialogas“, kurio atramos taškas, be jokios abejonės, yra „sokratiškoji ironija“. Ironija patenka į „rimtai-juokingo“ erdvę. Sokratui turime būti dėkingi, kad ironija, visų pirma, yra įvardijama kaip apsimestinis nežinojimas. Platono dialogų karnavališkumas reiškiasi dvilypiu Sokrato elgesiu, jo ironija: dažnai net patys Sokrato pašnekovai nesupranta, ar jis kalba rimtai, ar juokauja, šaiposi, tyčiojasi. Ironijoje visuomet esama rizikos: ji gali būti suprasta kaip rimta. Ko gi siekiama sokratiškąja ironija? Tikslas panašus, kaip ir „karnavalinio“ juoko atveju: atsiriboti nuo „moksliškai pagrįsto“ žinojimo. Sokratas ironiškais klausimais, visų pirma, mėgina išvaduoti pašnekovą nuo žinojimo prietarų, nuo tariamo žinojimo. ironijai būtinai reikalingas kitas asmuo – ironi kui reikalingas jo pašnekovas, į kurį jo ironija yra nukreipta, kuriam ji yra sakoma. Ironija yra dialogiška ir kitu aspektu – ja dangstoma neigiama ir slepiama tiesa. Tik tiesos egzistavimas ironijoje padaro ją tokią „reikšmingai“ kandžią – išreiškiančią konkretų turinį ir užuominos neigimu paslėptą teiginį. Ironija yra ne monologiška, bet dialogiška. [...]
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/37042
Affiliation(s): Vytauto Didžiojo universitetas
Appears in Collections:Universiteto mokslo publikacijos / University Research Publications

Files in This Item:
marc.xml8.53 kBXMLView/Open

MARC21 XML metadata

Show full item record

Page view(s)

2
checked on Nov 18, 2018

Google ScholarTM

Check

Altmetric


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.