Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/36798
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Beresnevičiūtė-Nosálová, Halina
Title: Shaping elites and children at risk: public discourse about the residential care for children at risk in nineteenth-century Brno
Other Title: Diskursyvus) elitų ir socialinės rizikos vaikų konstravimas: internatinių socialinės rizikos vaikų globos institutų XIX amžiuje Brno mieste viešasis diskursas
Is part of: Darbai ir dienos, 2018, nr. 69, p. 65-112
Date: 2018
Keywords: Nineteenth-century Moravia;Urban elites;Civic philanthropy;Children at risk;Institutions of residential care;XIX a. Moravija;Miesto elitai;Pilietinė filantropija;Vaikai;Turintys negalią;Socialiai apleisti vaikai;Internatiniai vaikų auklėjimo institutai
Abstract: The long lasting tradition of creating huge institutions of residential care for children at risk in the Czech lands and Moravia in particular may be traced back to the needs of nineteenth-century philanthropic elites and the discursive presentation in the local press of the “best kind of care.” In Brno, several aristocrats and representatives of the higher clergy cooperated with a small but wealthy middle class elite when organizing care for children with audial and visual impairments as well as children endangered by “moral negligence.” Political connections of those civic philanthropists allowed gaining public funding for expanding expensive institutions of residential care. At the same time, public discourse presented the institutes as important meeting places of the local old and new elites. The compromises of socially, religiously, and ethnically heterogeneous but cooperating sectors moulded social careers, promoted religious tolerance or equal linguistic rights of two Moravian nations in the public discourse. The taste and gifts of local philanthropists also shaped the care that children received. The help itself was ever more strongly presented as the duty of the society; this duty was fulfilled under the leadership of those “on top.” The help was presented by metaphors of “raising up.” The child would be taken away from its original surrounding in order to be “raised up” to a productive, free, or even “noble” individual. The long-lasting need of providing proofs that the care was effective was satisfied by the means of preselection of children for the institutes. Somewhat exaggerated optimism about the effectivity of philanthropy resulted in an original tendency to reject the pessimism of rising eugenics concerning the handicapped in Brno philanthropic circles. The prestigious publicity that those institutes received allowed medical doctors and pedagogues to build their individual and collective careers. Newspapers praised them for volunteering, professional know-how and their ability to bring fame to the region. Professionals also contributed to the image of effective residential care by presenting their exclusive ability to help children at risk and to show the native environment of children to be unsuitable or dangerous. While gaining ever more public financing, the institutes were gradually turned into domains for professionals.
XIX a. Čekijoje ir ypač Moravijoje buvo paplitusi tradicija steigti didelius internatinius institutus socialinės rizikos vaikams auklėti. Vietinis visuomenės elitas ėmėsi šių pilietinių filantropinių iniciatyvų, o vietinė spauda vaizdavo jų auklėjimo modelius kaip „geriausius įmanomus“. Brno mieste keletas aristokratų bei aukštesnės hierarchijos dvasininkų bendradarbiavo su nedideliu, bet turtingu vidurinės klasės elitu. Filantropai turėjo gerų politinių ryšių, padėjusių pritraukti viešų lėšų brangiems internatiniams institutams plėsti. Savo ruožtu viešasis diskursas instituto pastatus vaizdavo kaip svarbią vietinių senų ir naujų elitų susitikimų vietą. Socialiu, religiniu ir etniniu požiūriu heterogeniškų elitų kompromisai formavo socialines karjeras, padėjo propaguoti religinę toleranciją, abiejų Moravijos tautų kalbų lygiateisiškumą viešajame diskurse. Vietinių filantropų skonis bei poreikiai formavo taip pat ir vaikų auklėjimą. Rizikos grupėms priklausančių vaikų auklėjimas buvo vaizduojamas kaip visuomenės pareiga; ši pareiga buvo atliekama vadovaujant iš visuomenės „viršaus“. Rašant apie pagalbą vaikams dažnai vartota „kėlimo“ metafora. Vaikas turėjo būti paimtas iš savo skurdžios socialinės aplinkos, kad būtų „pakeltas“ ir taptų produktyviu, laisvu ar netgi „kilniu“ individu. Keletą dešimtmečių trūkęs poreikis pateikti viešų įrodymų, jog ši veikla duoda gerų rezultatų, buvo patenkinamas specialiai atrenkant į institutus priimamus vaikus. Kita vertus, kiek perdėtas optimizmas filantropijos efektyvumo atžvilgiu vertė Brno filantropus neigiamai reaguoti į pesimistinį eugenikos požiūrį į vaikų, turinčius negalią ar kilusių iš socialinės rizikos šeimų, perspektyvas. Viešai demonstruojamas filantropinių institucijų prestižas itin prisidėjo prie gydytojų ir pedagogų individualių bei kolektyvių karjerų. Laikraščiai gyrė jų savanorišką darbą be atlyginimo, profesines žinias ir gebėjimą kurti gimtojo krašto „šlovę“. Profesionalai taip pat kūrė internatinių institutų efektyvumo įvaizdį, kai eksponavo savo išskirtinius gebėjimus padėti vaikams, turintiems negalią ar kilusiems iš socialinės aplinkos, kurią profesionalai vaizdavo ne tik nepajėgią padėti vaikams, bet netgi jiems pavojingą. Augant viešajam finansavimui, institutai pamažu virto profesionalų domenais.
Internet: https://doi.org/10.7220/2335-8769.69.5
https://hdl.handle.net/20.500.12259/36798
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2018, nr. 69

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

56
checked on Sep 12, 2019

Download(s)

66
checked on Sep 12, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.