| Abstract: | Each community has social groups that are not affected by the measures of common social policy that help in ensuring family welfare. In those cases, families need an individual social worker’s help in order to integrate into the society, overcome exclusion and poverty. The modern approach to the family as the most important to a child and responsible for his/her social development, and therefore the relationship of the social workers with the family in the process of providing aid should essentially differ from that of the Soviet family welfare system, when the parents had to comply with the norms established by the state, comply with the state-defined ideology. The article aims to discuss how a social worker provides help to a man-father by constructing an interaction with the whole family. The article is built on a qualitative hermeneutical and methodological perspective, which allows us to highlight the importance of social communication and historical experience in the process of family help
Kiekvienoje bendruomenėje yra socialinių grupių, kurioms neveikia bendros socialinės politikos priemonės, padedančios užtikrinti šeimos gerovę, todėl joms reikia individualios socialinio darbuotojo pagalbos, kad tos šeimos integruotųsi į visuomenę, būtų išvengta atskirties. Vyrauja įsitikinimas, kad šeima – svarbiausia vaiko sistema, kuri atsakinga už jo / jos raidą. Socialinių darbuotojų, kaip pagalbos šeimai specialistų, ir šeimos narių santykis turėtų būti grindžiamas komunikaciniu modeliu, kuris iš esmės skirtingas nuo sovietinės šeimos gerovės sistemos, kai tėvai turėjo laikytis valstybės nustatytų normų, kurios atitiktų valstybės ideologiją. Straipsnyje siekiama aptarti, kaip socialinis darbuotojas teikia pagalbą vyrui tėvui, konstruodamas sąveiką su šeima. Straipsnyje vadovaujamasi kokybine hermeneutine metodologine perspektyva, kuri leidžia išryškinti socialinės komunikacijos bei istorinės patirties reikšmingumą teikiant pagalbą šeimai |
