Londono lietuvių katalikų bendruomenė ir marijonai 1940–1990 m.

Abstract

Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių parapijoje būta parapijiečių skilimo. Konstantino Zajančkausko-Zanio (rektoriavo 1939–1941 m.) meilės romanas tapo viešas, o dalis parapijiečių nematė tame didelės blogybės. Rektorius buvo pašalintas iš pareigų ir iš marijonų, bet keletą metų atsisakė tai pripažinti ir turėjo atramą tarp grupės parapijiečių. Po karo katalikiškoji bendruomenė pasipildė naujų išeivių, bet jie kurį laiką nebuvo įsileidžiami į lietuvių draugijų valdybas. Jų integracija į vadovybių struktūras prasidėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai tapo aišku, jog absoliuti dauguma senbuvių sūnų pasirinko nedalyvauti lietuviškame gyvenime. Nauja imigracijos banga lėmė, jog Londono kunigai pradėjo sielovadiškai aptarnauti vidurio ir pietų Anglijos lietuvių kolonijas, kas vyksta iki šiol. Kita vertus, jų įtaka naujiems išeiviams buvo ribota dėl sekuliarizacijos procesų ir naujos draugijos apsiėjo be jų patronažo. Naujieji išeiviai perėmė šv. Kazimiero parapijos savivaldos tradicijas ir savimonę, jog jie yra tikrieji parapijos šeimininkai, samdantys kunigą. Šią savimonę palaikė tai, jog nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios parapijos valdyboje apie pusę narių buvo senbuvių vaikai. Savivaldos tradicijos išbandymo būta 1967 m., kai klebonas Juozapas Budzeika (1965–1968 m.) pamėgino perkelti lietuvių bažnyčią kitur. Tada pasiekta, jog jis būtų atšauktas. Parapijos draugijos gyvenimas buvo persunktas konservatyvios dvasios. Senstanti bendruomenė sunkiai priėmė II Vatikano susirinkimo pertvarkymus liturgijoje. Moterys valdybai priklausyti galėjo tik nuo 8-o dešimtmečio pabaigos ir tik todėl, kad atsirado vyrų trūkumas. Galiausiai naujovių nenorėjimas pasireiškė ir tuo, jog atsisakyta vadovo rotacijos principo – 1958–2005 m. juo buvo Stasys Kasparas [...].

During the years of World War II the Lithuanian parish experienced a split. When the love affair of Konstantinas Zajančkauskas- Zanis (rector from 1939 to 1941) became public, some parishioners did not see any great evil in this; but he was removed from his duties and the Marian congregation. Yet he refused to recognize this; and had the support of some members of the parish. After the war the Catholic community was joined by new arrivals who for a time were not allowed to assume leadership positions in Lithuanian associations. Their integration into leadership structures began in the early 1950s after it became clear that a majority of the children of the early emigrant chose not to participate in the life of the Lithuanian community. This new wave of arrivals was the reason why the priests of London began to minister to the Lithuanians in the middle and south of England, a tendency which is still actual. On the other hand, their influence on the new arrivals was limited due to the effect of secularization, as a result of which the societies of the new immigrants no longer needed the patronage of the priests. In any case the new immigrants did take over the self-government traditions of the St. Casimir parish together with the conviction that they are the real proprietors of the parish who hire the priest. That view of things was upheld by the fact that from the beginning of the 1960s about half of the parish board members were children of the early immigrants. But the self-government tradition was challenged in 1967, when the pastor Juozapas Budzeika (1965-1968) attempted to move the Lithuanian parish to another location; he was fired. The life of the parish society was suffused by a conservative spirit. An aging community was reluctant to accept the liturgical changes instituted by the Second Vatican Council. Women were allowed into the board only from the late 1970s onwards and this only because there was a shortage of men. That changes were disliked was also reflected in the fact the principle of leadership change was not adhered to – from 1958 to 2005 the parish community had a single leader, Stasys Kasparas.