Tomo Venclovos (savi)refleksija esė rinktinėje „Vilties formos“

Abstract

Straipsnyje, gretinant žanrinės kritikos ir semiotikos teorines prieigas, nagrinėjama Tomo Venclovos esė rinktinė „Vilties formos“. Siekiama nustatyti, kuriam žanrui artimesni minėti T. Venclovos tekstai – formaliajai ar personaliajai esė. Personalioji eseistika, remiantis žanro teorija, visada susijusi su savirefleksija, savęs sureikšminimu; formalioji – priešingai, su refleksija ir kuriamomis išorinės tikrovės reikšmėmis. Reikšmės radimasis straipsnyje traktuojamas kaip opozicinių semų sąveikos rezultatas. T. Venclova, gyvendamas postmoderniame laike ir kurdamas formaliąsias esė, renkasi radikalią etinę poziciją: tebetiki reikšmių galia ir daugina jas tuo metu, kai tikrovė nestokoja simuliakrų – ženklų, už kurių slypi ne substancija, o kiti ženklai. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad T. Venclova literatūros tekstuose atsisako savirefleksijos, nuolat kreipia žvilgsnį į Kitą ir tvirtina aksiologinę bei ontologinę literatūros pirmenybę prieš nežodinę tikrovę. Nuolatinis reikšmių kūrimas, įveikiant tikrovės prieštaringumą, yra T. Venclovos kaip autoriaus vientisumo pagrindas

This article, combining the theoretical approaches of genre criticism and semiotics, analyzes Tomas Venclova’s essay collection Vilties formos (Forms of Hope) with the aim of determining whether his texts there are closer in genre to the formal or to the personal essay. On the basis of genre theory, personal essays are distinguished primarily by self-reflection and self-emphasis, while formal essays are bound up with reflection and making sense of external reality. The discovery of sense is treated in this article as a result of the interaction of opposed semes. Venclova, living in postmodern times and creating formal essays, chooses a radical ethical position: he still believes in the power of senses and multiplies these at a time when reality is full of simulacra –– signs backed up not by substances but by other signs. The article ends with the conclusion that Venclova in his literary texts renounces self-reflection, continuously turns his gaze upon the Other, and affirms the axiological and ontological primacy of literature with respect to nonverbal reality. The ongoing construction of senses in overcoming the contradictions of reality constitutes the unity of Venclova as an author