| Abstract: | Šiuolaikinis meno kūrimo peizažas vis labiau ir labiau prisipildo hibridiniais žanrais arba „meninėmis instaliacijomis“ (Rebentischas), kurios tradicines menines, vaidybos praktikas sujungia su mokslu, politiniu aktyvumu ir naujų technologijų kūrimu (pvz., biomenu, technomenu, skaitmeniniu menu ir specifinės vietos (en. site-specific) perfor-mansais). Šiame kontekste teatrinių tekstų nebegalima suvokti kaip autopoetiškos vien meninės raiškos priemonės, nes jie tampa įvairių diskursų bei praktikų montažo (angl. assemblage) dalimi.
Kaip teigia šiuolaikinė montažo (angl. assemblage) teorija (DeLanda), montažai yra santykiniai subjektai, kurie dra-matiškai keičiasi priklausomai nuo santykių tarp skirtingų žmogiškųjų ir nežmogiškųjų elementų ir įvairių subjektų, kontekstų, kuriuose jie veikia.
Šiuolaikinį performatyvių menų vaizdą imant išeities tašku, šiame tekste nagrinėjama Restauracijos periodo komedija „Virtuozas“, kurią Thom‘as Shadwell‘as sukūrė 1676 m. sujungdamas į vieną ankstyvosios moderniosios Anglijos teatro, mokslo ir politinius diskursus. Pastatyta „Dorset Gardens“ teatre Londone pjesė paskatino daugybę mokslinių (buvusi eksperimentine Karališkoji draugija 1660 m. buvo institucionalizuota), politinių (Monarchijos atkūrimas valdant Čarliui II), lytiškumo (negarbingasis „heac vir“, arba sumoteriškėjęs vyras) diskursų. Remiantis šiuolaikiniu naujuoju materializmu, straipsnyje išryškinama ne objektyvūs faktai, bet Shadwell‘o laboratorija kaip besiformuojančių montažų (angl. assemblage) vieta. Šiame kontekste pati pjesė tampa „asambliažo“ laboratorija, kurioje atsiranda ir aptarinėjama nauja būtis ir nauja mąstysena.
The contemporary landscape of performing arts becomes more and more populated by hybrid genres or “artistic installations” (Rebentisch) which fuse traditional artistic, theatrical and performance practices with scientific procedures, political activism and designing new technologies (e.g. bioart, technoart, digital art and site-specific performance). In this context, theatre texts can no longer be perceived as autopoietic means of solely artistic expression but become part of an assemblage of different discourses and practices. As contemporary assemblage theory contends (DeLanda), assemblages are relational entities which change dramatically depending on relations between its different human and nonhuman elements and various contexts in which they function.
Taking the contemporary installation art as a vantage point, this paper aims to analyse a Restoration comedy The Vir-tuoso (1676) by Thomas Shadwell in an assemblage of theatrical, scientific and political discourses and practices of Early Modern England. Staged in Dorset Gardens theatre in London, the play mobilised a plethora of discourses of science (the status of experimental philosophy institutionalized in 1660 as the Royal Society), politics (Restoration of the mon¬archy under Charles II) and gender (the infamous heac vir or effeminate man). Drawing on contemporary new material¬ism, the paper focuses predominantly on Shadwell’s use of the laboratory as a site of emerging assemblages rather than objective matters of fact. In this context, the play itself becomes an assemblage laboratory where new ways of thinking and being are being forged and constantly negotiated. |
