Vlado Būtėno dokumentinė proza
| Date |
|---|
2017 |
Šiame straipsnyje siekiama aptarti išeivių rašytojo Vlado Būtėno (1923–1993) dokumentinę prozą, daugiausia dėmesio skiriant autobiografinei knygai Lenktynės su šėtonu (1956), kurioje pasakojama apie partizaninio karo pradžią Lietuvoje, bėgimą nuo okupacinės rusų kariuomenės per Latviją, Lenkiją, Rytprūsius iki pat Danijos, kur sulaukiama karo pabaigos. Autoriui labiausiai rūpi ne tik perteikti savo išgyvenimus, bet ir paliudyti tai, ką mato aplinkui. Tai dokumentinės prozos atstovas, dėmesingas aplinkos faktams, gyvenimo prie fronto linijos tikrovei. Vis dėlto net ir tokia fakto literatūra perteikia tam tikrą pasaulio matymą, mozaikiška epizodų dėlionė atskleidžia savitą minties seką, kuri išskiria šį rašytoją iš kitų to meto autorių. Perteikdamas faktografinę medžiagą, V. Būtėnas liudija lietuvio situaciją Antrojo pasaulinio karo metais: jo vaizduojami žmonės karo blaškomi po įvairias žemes, tarnauja tiems, kurių patys nekenčia, patiria gėdingą vadinimą kolaborantais ir vis tiek dar svajoja apie laisvą nuo okupantų Lietuvą. Kitose dokumentinės prozos knygose rašytojas dėmesingas jau ne asmeninei, o tautos egzistencijai, kuriai gresia sunaikinimas.
This article aims to describe the emigrant writer Vladas Būtėnas’ (1923–1993) documentary prose, focusing on his autobiographical book “Lenktynės su šėtonu” (Race with Satan;1956), which tells the story of the beginning of the partisan war in Lithuania, retreat from the occupying Russian Army through Latvia, Poland and East Prussia to Denmark and waiting there for the end of the war. The author is most concerned not only to convey his experiences, but also to show what he sees around himself. This representative of documentary prose pays great attention to the facts and reality of life at the front line. However, even such literature of facts conveys a certain vision of the world, and the episodes reveal a unique sequence of thought, which distinguishes the writer from other authors of that time. Conveying the documentary material Būtėnas shows the situation of Lithuanians during World War II: the people depicted find themselves in various lands, serve those they hate, experience the shameful name of collaborators and still have dreams of free Lithuania. In other documentary prose books the writer already pays attention not to the personal existence, but the existence of the nation, which is threatened with destruction.