Probleminiai sukčiavimo kvalifikavimo ir taikymo aspektai Lietuvos teismų praktikoje

Abstract

Straipsnyje aptariama aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika sukčiavimo ir nusikaltimų finansų sistemai baudžiamosiose bylose. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika baudžiamosiose bylose dėl sukčiavimų yra nevienareikšmė, dėl ko ikiteisminio tyrimo institucijoms ir žemesnių instancijų teismams atsiranda Lietuvos Respublikos BK2 182 straipsnio taikymo ir aiškinimo problemų. Teismų praktikoje daug dėmesio skiriama apgaulės, kaip pagrindinio sukčiavimo požymio, suvokimui ir aiškinimui, nurodant, kad apgaulė yra pagrindinis požymis, leidžiantis atriboti sukčiavimus nuo kitų nusikalstamų veikų ir civilinių teisinių santykių, tačiau paties apgaulės požymio nevienareikšmis suvokimas ir skirtingas aiškinimas teismų praktikoje suponuoja sukčiavimo nusikaltimų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo klaidas, nepagrįstai ilgą baudžiamųjų bylų dėl sukčiavimo nagrinėjimo laikotarpius, neteisingus ar nepagrįstus teismų sprendimus tokio pobūdžio bylose, nepagrįstus apkaltinamųjų ar išteisinamųjų nuosprendžių priėmimus, teorinio ir praktinio pobūdžio sunkumus siekiant atriboti sukčiavimus nuo nusikaltimų finansų sistemai ir nuo civilinių teisinių santykių. Straipsnyje siekiama apžvelgti ir išanalizuoti susiklosčiusios teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose raidą, priežastis, problematiką, išanalizuoti apgaulės požymio sąvoką ir atskirus šio požymio, kaip tam tikro proceso, elementus, įvertinti šio požymio reikšmę formuojamai teismų praktikai sukčiavimų ir nusikaltimų finansams bylose, verslo bei mokestiniams santykiams, ypatingą dėmesį skiriant teismų praktikoje susiformavusiam apgaulės, naudojamos išvengiant turtinės prievolės, sampratai ir elementų ypatumams.