Propagandos kaita politiniame lauke ir arenoje. Ukrainos atvejis

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama propagandos įtaka politinio lauko raidai ir arenos dinamikai. Aiškinamas komunikacinio proto ir socialinės politinės kritikos netapatumas. Turima omenyje, kad komunikacinio veiksmo ir komunikacinio proto sampratos tinka ir propagandos paveikiamoms grupėms apibūdinti, ir autonominių propagandos subjektų savaiminei veiklai aiškinti. Straipsnyje epistemologiniais tikslais komunikacinio veiksmo samprata susiaurinama iki pranešimų perdavimo ir interpretavimo. Straipsnyje komunikacijos teorijos sąvokos yra atskiriamos nuo kitų idėjų: pasaulio ir gyvenimo patirčių. Pasaulio įvykiai daro ne mažesnę įtaką svarbiausiems žmogaus egzistencijos veiksniams: draugystei, solidarumui, ištikimybei ir kt. Teigiama, kad nėra pakankamų prielaidų šias patirtis versti į komunikacijos sąvokų kalbą. Socialinė ir politinė kritika gali remtis ontologine analize ir susijusia dialektika ir tuo kritikuoti propagandos taikymą komunikacijos veiksmuose. Straipsnyje naudojami Louis A. Blanqui ir blankizmo pavyzdžiai siekiant paaiškinti organizuotų informacinių grupių gynybos ir puolimo veiksmus. Propaganda ir jai pavaldus mokslas siekia pašalinti įvairiausius nesupratimus, skirtybes ir kuria vieno pasakojimo tikrovę, vykdo reductio ad primitiva. Straipsnyje pateikiami atsi-pasakojimų pavyzdžiai, kurie plėtoja politinius mitus ir istorines legendas. Straipsnyje įvairovės principas yra aiškinamas kaip racionali, moksliška nesupratimo plėtra. Tuo tikslu naudojami Theodoro Adorno negatyviosios dialektikos elementai ir Paulo Feyerabendo metodologinio anarchizmo teiginiai. Informacinio karo metu komunikacinio proto ir politinio lauko plėtrai ir kismui didelę įtaką daro ne tik struktūrinis įtikinėjimas, bet įvairiausios pilietinės informacinės grupės bei pilietinis informacinis karas.[...]

The paper examines the influence of propaganda on the development of political field and dynamics of arena. For this purpose, non-sameness of communicative reason and social and political critique is argued. This refers that theories of communicative action and communicative reason could be applied for the characterizing of groups affected by the propaganda as well as for explanation of spontaneous actions of autonomous propaganda subjects. The concept of communicative action is narrowed to the transmission of messages and interpretations for epistemological purposes. It means separation of the communicative concepts from another ideas: world and life experiences. World events no less influence the main existentials of man: friendship, solidarity, loyalty, and so on and there is no need to translate world experiences into concepts of communicative actions. Social and political critique could be based on the ontological analysis and related dialectics and so criticize propaganda applications of communicative actions. The article uses example of L. Blanqui and Blanquism for explanation of selforganized defensive or offensive informational groups. However both selforganized and institutional propaganda and her subordinate science seek to eliminate a wide range of misunderstanding, differences and create the only one narrative reality, make reductio ad primitiva. The examples from countertelling of political myths and historical legends are presented. Contrary, the principle of diversity is interpreted as a rational or even scientific development of misunderstandings. For these reasons elements of Negative dialectics of Th. Adorno and methodological anarchism of P. Feyerabend are applied. In the periods of information warfare diversity of civic informational groups does influence on the development of political field and arena no less than structural persuasion. [...]