Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/34778
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Narauskaitė, Gintarė
Title: Teatro semiotika: kūno semiotizacijos perspektyvos modernaus teatro kontekste
Other Title: Theatre semiotics: the perspective of body semiotization in modern theatre
Is part of: LOGOS, 2014, [Nr.] 79, p. 178-186
Date: 2014
Keywords: Kūno semiotizacija;Body semiotization;Europos modernus teatras;Kūno autonomiškumas;Tekstas;Artaud;Brechtas;Modern European theatre;Autonomy of body;Text;Brecht
Abstract: Straipsnyje aktualizuojamas kūno semiotiškumo diskursas, kurio ištakos siejamos su modernaus, avangardinio teatro eksperimentais ir pasikeitusiu požiūriu į aktoriaus ir literatūrinio teksto funkcijas dramos teatro spektakliuose. Galima pažymėti, kad kūno semiotizacija siejama su E. G. Craigo, V. Mejerholdo, A. Artaud, J. Louis-Barrault, B. Brechto režisūriniais sprendimais. Kiekvienas kūrėjas skirtingai įsivaizdavo aktoriaus kūno funkcijas teatre, tačiau visi režisieriai akcentavo svarbią aktoriaus kūno autonomiškumo tendenciją. Moderniajame teatre aktoriaus kūnas tapo nepriklausomu teatrinio vyksmo elementu, jis daugiau nebebuvo tik teksto reikšmių iliustratorius. Šitaip E. G. Craigas suformavo aktoriaus kaip iškylančio virš marionetės koncepciją. V. Mejerholdo teatre tapo svarbus fizinio lavinimo veiksnys, kadangi bendrame spektaklio peizaže aktoriaus kūnas turėjo virsti mechanizuotu ir geometrizuotu instrumentu. O A. Artaud aktoriaus kūną suvokė kaip hieroglifinį ženklą, atsietą nuo aiškios, artikuliuotos prasmės. J. Louis-Barrault išplėtojo totalaus teatro idėją. B. Brechtas, siekdamas kurti politiškai angažuotą teatrą, norėdamas išreikšti, įkūnyti ir išsakyti politinius, ideologinius argumentus, tokiai raiškai taip pat pasitelkė semiotizuojamą aktoriaus kūną.
The article highlights the discourse of body semiotics, whose origins are associated with the experimentation of modern and avant-garde theatre, as well as, a new approach towards the function of actors and a literary text in theatre performances. Body somatization is seen in the direction of E. G. Craig, V. Mejerhold, A. Artaud, J. Louis-Barrault and B. Brecht. Although the interpretation of body function in theatre differed among artists, all directors pointed out the importance of the autonomy of actor's body. In a modern theatre, the actor's body has turned into an independent element of a theatrical process instead of being merely an illustrator of the meaning presented in the text. This had an influence on E. G. Craig, who created the concept of actor as an "Uber-Marionette". In V. Mejerhold's works, the physical factor gained more importance, since, in the light of the performance, the actor's body had to become a mechanized and geometrized instrument. Furthermore, A. Artaud saw an actor's body as a hieroglyph dissociated from its clear and articulated meaning. J. Louis-Barrault developed the idea of a total theatre. B. Brecht wanted to create a politically engaged theatre and used an actor's body to express and embody political and ideological arguments.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/34778
https://hdl.handle.net/20.500.12259/34778
Appears in Collections:1. Straipsniai / Articles

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

10
checked on May 19, 2019

Download(s)

12
checked on May 19, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.