| Abstract: | XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos suverenitetas silpo, ji darėsi vis labiau priklausoma nuo kaimyninių valstybių. Šios permainos neaplenkė ir Kauno miesto, pro kurį Rusijos imperijos kariuomenė žygiavo 1734, 1735, 1748, 1757, 1759, 1763, 1764 m., o 1767–1774, 1792–1794, 1794–1795 m. Kaune buvo įsikūrusi jos įgula. Į miestą taip dažnai nusitaikydavo svetima kariuomenė dėl jo geografinės padėties: Kaunas buvo arti Prūsijos pasienio, pro jį vedė tiesiausias sausumos kelias iš Peterburgo į Varšuvą, išskirtinės reikšmės miestui suteikė dviejų didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries santaka, kuri leido ne tik reguliuoti prekybą, bet ir palengvino kariuomenės aprūpinimą. Iš visų Rusijos kariuomenės žygių pro Kauną pats didžiausias įvyko 1757 m. gegužę–spalį, kuomet feldmaršalo Stepano Apraksino vadovaujama apie 50 000 kariuomenė žygiavo į Prūsiją, o mieste paliko įgulą. Tai buvo nedidelis Septynerių metų karo epizodas, tačiau reikšmingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Svetimai kitos valstybės kariuomenei pirmą kartą buvo leista pražygiuoti pro Lietuvos teritoriją. Judėjimas buvo stebimas vietos pareigūnų, sekami jos veiksmai tarptautiniu lygiu. Nepaisant to, pats faktas rodė valstybės galių ir autoriteto tarptautinėje arenoje nuosmukį. Šis Rusijos kariuomenės žygis turėjo reikšmės ir miesto raidai, todėl apie jį užsimename jau pirmose Kauno istorijos knygose. Vis dėlto apsiribota fakto paminėjimu, jog karinė vadovybė iš apleistų pastatų plytų įsakė išmūryti krosnis duonai kepti pražygiuojančios kariuomenės reikmėms. Rusijos kariniai inžinieriai ne tik fortifikavo miestą, bet ir fiksuodami įtvirtinimus paliko šiandien žinomus seniausius miesto planus. 1757 m. Kaune įrengti įtvirtinimai neabejotinai turėjo įtakos vėlesniųjų svetimos kariuomenės įgulų įkurdinimui.[...]
In the 18th century, the sovereignty of the Polish-Lithuanian Commonwealth was weakening, and it became increasingly more dependent on the neighbouring countries. These changes also affected the city of Kaunas, through which the Imperial Russian Army marched in 1734, 1735, 1748, 1757, 1759, 1763 and 1764, while in 1767–1774, 1792–1794 and 1794–1795, its garrison was located in the city. The foreign army often targeted Kaunas because of its geographical position: it was close to the Prussian border, there was the most direct overland route from Petersburg to Warsaw through the city, and the confluence of the two largest Lithuanian rivers, Nemunas and Neris, was especially important to the city because it not only regulated trading but also facilitated army provision. The biggest march of the Russian army through Kaunas took place from May to October, 1757 when the army of 50 000 soldiers led by Field Marshal Stephen Apraksin marched to Prussia and left the garrison in the city. This was a short period of the Seven Years’ War; however, it was particularly significant in the history of the Grand Duchy of Lithuania as a foreign army was allowed to march through the territory of Lithuania. Even though the march was monitored by local officials and the actions were observed on the international level, the fact itself demonstrated the decline of the power and authority of the country in the international arena. This march of the Russian army also had some influence on the city development; therefore, it was mentioned even in the first histories of Kaunas. Nevertheless, the only fact mentioned was that military leadership ordered to make stoves from the tiles of abandoned houses for baking bread and satisfying the needs of the army. Russian military engineers not only fortified the city but also left the oldest known plans of the city. The fortifications made in 1757 in Kaunas undoubtedly influenced the establishment of the foreign army garrisons later on |
