Valoriser l’identite culturelle comme vecteur d’un enseignement-apprentissage reussi : application des principes humanistes de communication culturometrique engagee en contexte educatif

Abstract

La littérature scientifique regorge d’acerbes critiques sur les programmes de développement professionnel des enseignants. Nombreux sont les programmes qui n’offrent que peu de preuves manifestes de succès, ce qui de fait a incité les éducateurs à lancer internationalement un appel réclamant un changement structurel fondamental. Un catalyseur notoire promouvant ce changement est l’émergence de travaux de recherche sur le développement de l’identité professionnelle des enseignants. Dans cette perspective, cet article présentera le modèle de Communication culturométrique engagée comme cadre structurel permettant la refonte des contenus des programmes de développement professionnel existants et visant d’une part à affirmer l’identité professionnelle des enseignants et d’autre part à reconnaître et respecter l’identité culturelle des apprenants. La Communication culturométrique engagée (CCE) est une application culturométrique profondément humaniste centrée sur la reconnaissance et la valorisation de chaque individu, enseignant et apprenant, facilitant la réussite de l’acte pédagogique. En d’autres termes, la CEE est une méthode qui soutient d’une part la mission éducative des enseignants, tant dans leurs pratiques pédagogiques que dans leurs attitudes professionnelles, et d’autre part satisfait les besoins personnels des apprenants, tant cognitifs qu’affectifs. Cet article présente brièvement les principes fondamentaux de la Culturométrie puis cherche à montrer comment la CCE permet la réalisation et l’acceptation d’identités culturelles (re)négociées en contexte éducatif.

Mokslinėje literatūroje gausu kandžios kritikos mokytojų raidos programoms. Didelė dalis programų nėra sėkmingos, todėl pedagogai tarptautinių mastu siekia esminių struktūrinių pokyčių. Svarbus postūmis, lemiantis šiuos pokyčius, yra plačiai paplitę mokytojų profesinių tapatybių tyrimai. Šis straipsnis komentuoja kritiką, remdamasis mokytojų profesinės tapatybės vystymosi tyrimais, pasitelkdamas įrodymais paremtu modeliu, struktūrizuojančiu mokytojų profesinio vystymosi raidą, ir pritaikant jį restruktūrizuojant esamas mokytojų raidos programas. Šiame straipsnyje aptariamas kutūrometrinio įpareigojančio bendravimo (CCC) modelis kaip struktūrinis pedagogų tapatybės raidos pagrindas, kurį galima naudoti norint susisteminti dabartinių pirminio mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo raidos programų turinio reviziją, siekiant vystyti mokytojų profesinę tapatybę. CCC modelis yra dvilypis: jį taikant pagarbiai atsižvelgiama į mokytojų profesinę tapatybę ir pareigingai įtvirtinama besimokančiųjų kultūrinę tapatybę. Tai yra specialus humanistinio kultūrometrinio modelio pritaikymas, skirtas atpažinti ir vertinti kiekvieną asmenį, tiek pedagogą, tiek besimokantįjį, taip priartinant pedagoginės sąveikos sėkmę. CCC yra įrodymais grįstas modelis, kuris remia pedagoginę mokytojų misiją, pritaikydamas pedagogines praktikas mokymo(si) kontekstui ir vystydamas pedagogų profesines tapatybes, įtraukiant tokius metodus kaip struktūriška ir empiriniais įrodymais grįsta refleksija, bendradarbiavimas ir kultūriškai jautrus klasės valdymas. Taigi, programa įrodo šių procesų sėkmę. Pagrindinis funkcinis šio modelio tikslas – (iš naujo) priderinti esamų programų turinį prie kontekstiškai svarbios kultūrinės tapatybės. Filosofiniu požiūriu šis modelis yra pririštas prie trijų kultūrometrijos veikimo principų, t. y., kultūrinės tapatybės apibrėžties kaip „vertybės kontekste“, prielaidos, kad visų elgesio pasirinkimų tikslas yra užtikrinti žmogaus kultūrinę tapatybę, ir manymu, kad kultūrometrija yra humanistinė filosofija. Kultūrometrinio įpareigojančio bendravimo modelis yra išvestas iš šių trijų veikimo principų ir naudojamas siekiant užtikrinti mokymo ir mokymosi sėkmę įvairiuose kontekstuose.