Juozo Glinskio dramaturgija: traumos naratyvai

Abstract

Šiame straipsnyje gilinamasi į sovietmečiu rašytą Juozo Glinskio dramaturgiją: pjeses Pasivaikščiojimas mėnesienoje, Grasos namai ir Kingas, kaip labiausiai atskleidžiančias sovietmečio traumas. Panašiai kaip absurdo dramų meistrai Samuelis Beckettas ar Eugene Ionesco, rašę po Antrojo pasaulinio karo, taip ir J. Glinskis renkasi paraboliškus siužetus, kurie perteikia totalitarinės sistemos prievartą žmogui, parodo, kaip šis destruktyvus mechanizmas veikia. Skirtingai nei jo amžininkai, šis dramaturgas siekė atskleisti savo gyvenamojo laiko košmarus, sovietmečio žiaurumą ir destrukciją. Iš esmės J. Glinskio perteikiamos poilsio namų, beprotnamio, internato istorijos yra traumos naratyvai, liudijantys apie išgyventą tikrovę ir būsenas, kurios išreiškė daugelio žmonių vidinę jauseną. Dabar šias dramas galima skaityti kaip įtaigius to meto dokumentus, fiksuojančius nelaisvę, išorinę prievartą ir vidinę destrukciją, prisitaikėlišką būtį ir kovos beviltiškumą

This article analyzes three Juozas Glinskis’ dramas: “A Walk in the Moonlight”, “The House of Menace” and “King”, which with parabolic plots describe the Soviet situation. Like the masters of the absurd drama Samuel Beckett or Eugene Ionesco, who wrote after the Second World War, Glinskis uses parabolic scenes that convey the totalitarian system’s violence to man and shows how this destructive mechanism works. Unlike his contemporaries, the playwright sought to reveal the nightmares of those times, the Soviet brutality and destruction. Basically Glinskis’ stories of a holiday home, madhouse and boarding school are trauma narratives, demonstrating the experienced reality and states which have expressed many people’s inner way of sensing. Now these dramas can be read as forceful documents of that time describing captivity, external pressure and internal destruction, existence of compliance and hopelessness of struggle