II concetto teologico di santità

Abstract

Šiame straipsnyje aptariamas dviejų sąvokų - tobulumo ir šventumo, t. y. pašvenčiamosios malonės gyvinamo tobulumo, - ryšys. Abi sąvokos labai senos, jos visuomet siejamos su religija. Šventumo sąvoka buvo vartojama jau senovės Romoje, Senajame ir Naujajame Testamentuose. Bažnyčia šventumą suvokia kaip Kristaus liudijimą paaukojant savo gyvenimą dėl Jo (kankiniai) arba praktikuojant didvyriškas dorybes (išpažinėjai). Istorijos tėkmėje smarkiai kito šventumo išraiškos formos ir jo siekimo būdai. Šiuolaikinė šventumo samprata, aptarta Vatikano II Susirinkimo, atskleidžia jo visuotinumą (visuotinis pašaukimas į šventumą), bažnytinę ir eschatologinę plotmes. Šventumas taip pat turi ekumeninį ir bendruomeninį matmenį (šventųjų bendravimas). Nors Šventumas yra vienas, bet keliai į jį - skirtingi.

In the article is shown the relationship of the two concepts of "perfection" and the concept of "holiness", which is perfection enlivened by sanctifying grace. Both meanings are very old concepts but always founded on religion. "Holiness", a concept already existing in ancient Rome, in the Old and New Testaments, in the Church it is understood as a witness given to Christ either through offering up one life for Him (martyrs) or through the practice of heroic virtues (confessors). In history, this concept has undergone a great evolution in its forms and in the means of its achievement. The modern concept of holiness found in the Second Vatican Council shows its universal character (the ordinary call of all to holiness), the ecclesiastical and eschatological dimension. Holiness also has an ecumenical and a communal dimension (communion of saints). Although Holiness is one, the roads to it nonetheless are diverse.