Trinity and triangle - Giordano Bruno’s secularizing of the Cusanian Trinity

Abstract

Nicholas of Cusa (1402-1464) explored the boundaries of human reason for the sake of making religious belief believable. Unwillingly, he became a milestone in the process of rationalizing Christian theology. Giordano Bruno (1548-1600) is a proof to this perspective by the way he makes use of Cusanus' approach. In his Spaccio de la bestia trionfante, Bruno discusses Cusanus' attempts at the geometrical problem of squaring the circle. Bruno not only promotes his atomistic geometry, he also uses the metaphoric meaning of triangle for Trinity as an occasion to supplant 'Faith' with 'Sincerity'. For Bruno faith is not anymore the true belief of religion, but rather 'good faith' and fidelity, i.e., social and political virtues.

Mikalojus Kuzietis (1402-1464), siekdamas religinį tikėjimą padaryti įtikinamą, tyrinėjo žmogaus proto ribas. Pats to nesitikėdamas jis tapo krikščioniškosios teologijos racionalizavimo proceso pagrindine gaire. Giordano Bruno (1548-1600) yra šios perspektyvos įrodymas. Jis, beje, rėmėsi Kuziečio požiūriu. Savo veikale "Spaccio de la bestia trionfante" Bruno aptaria Kuziečio pastangas išspęsti geometrinę problemą - kaip apskritimą paversti kvadratu. Bruno ne tik pritaria Kuziečio atomistinei geometrijai, bet ir vartoja, kalbėdamas apie Trejybę, "trikampio" metaforą, kuri leidžia "Tikėjimą" pakeisti "Nuoširdumu". Anot Bruno, tikėjimas nėra tikrasis religinis tikėjimas, bet veikiau "geras tikėjimas" ir ištikimybė, t. y. socialinės ir politinės dorybės.