Толерантность и диалог в межхристианских отношениях

Abstract

Tolerance and dialogue are examined as complementary realities. The former is not understood as disregard for objective truth but rather as respect for each person in their search for it. It is a prerequisite for dialogue, understood as mutual progress towards the truth. A transformation of hearts is necessary for genuine tolerance and the resulting dialogue. This is the only way to peace and the progress of peoples.

Straipsnyje tolerancija ir dialogas apžvelgiama kaip viena kitą papildančios tikrovės. Tolerancija čia laikoma ne nepagarba objektyviai tiesai, bet veikiau pagarba kiekvienam jos ieškančiam asmeniui. Tai yra būtina dialogo, suprantamo kaip abipusis judėjimas tiesos link, sąlyga. Kad įsivyrautų tikra tolerancija ir vyktų rezultatyvus dialogas, būtinas širdžių perkeitimas. Tai vienintelis kelias į taiką ir žmonijos pažangą. Šios dvi vertybės parodomos kaip ypač būdingos krikščionims. Pateikiama naujų pavyzdžių, kaip jos skleidžiamos. Autorius taip pat ragina puoselėti dar esmingesnes krikščionių dialogo iniciatyvas. Tai būtų indėlis kultūros ir bendrai visuomenės labui.