Spiritualität der Priester aus Masuren

Abstract

The article is based on sociological studies within the priests and concern their spiritualities. A methodology of this work is pastoral-sociological. Results of the studies portray a mental picture of the priest's spirituality from Mazuria.

1995 m. kan. Wojciechas Kalinowskis pirmą kartą Lenkijoje surengė sociologinę kunigų apklausą tema „Kunigų gyvenimas ir veikla Elko vyskupijoje“. Apklausos duomenys panaudoti ginantis daktaro tezes Austrijoje, Vienos universiteto Katalikų teologijos fakultete 1997 m. Vienos universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Pastoracinės kerigminės teologijos instituto direktorius kun. prof. dr. P. M. Zulehneris vadovavo rašant daktaro darbą. Straipsnis „Mozūrijos kunigų dvasingumas“ yra daugialypio darbo dalis, jo struktūra grindžiama pastoracinės bei sociologinės metodologijos klasikiniu modeliu: aptariama ideali padėtis, remiantis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Magisteriumu, reali padėtis, remiantis apklausos rezultatais, ir padėtis ateityje, nurodant tendenciją siekti asmeninio tobulumo ir kuo geresnio jo išskleidimo. Šventasis Raštas rodo Jėzų Kristų kaip vienintelį Kunigo pavyzdį. Bažnyčios dokumentai kunigiškąjį pašaukimą motyvuoja ir nurodo būdus, kaip jį įgyvendinti. Po Vatikano II Susirinkimo kunigiškasis dvasingumas siejamas su tarnyste ir gyvenimo būdu. Ugdant seminaristus formuojama „kristocentriška“ asmenybė. Kunigiškoji tarnyba yra vaisinga ir paveiki tik išlaikant vienybę su Dievu ir kunigiškąją bei brolišką vienybę, pasireiškiančią įvairiomis kasdienio gyvenimo formomis. Kunigiškasis dvasingumas nesiskiria nuo paprasto krikščionio dvasingumo, tačiau esti skirtumų dėl jo atliekamos funkcijos Bažnyčioje. Laikymasis evangelinių patarimų turi ypatingą reikšmę kunigiškajam dvasingumui ir yra labai vertinamas bendruomenės. Po komunizmo žlugimo Lenkijoje dėl didžiulių visuomenės pokyčių šiuolaikinis kunigas dažnai netenka vilties ir jaučiasi nesaugiai. Tyrimo rezultatai parodom kaip kunigiškąjį dvasingumą suvokia ir išgyvena patys kunigai. Kai kurie apklausoje dalyvavę kunigai ilgesingai prisimena komunizmo laikotarpį ir tuo metu kunigų turėtą vaidmenį visuomenės gyvenime. Iš kitų širdies neišdyla revoliucinių pokyčių laikotarpis, lydimas triumfo ir pergalės jausmo. Dažniausiai jauniausi dvasininkai jaučiasi sutrikę ir linksta nutolti nuo tikrovės. Gyvenimo samprata ir Bažnyčios poveikis dar nepakankami. Kunigai dažnai kalba apie savo ryšį su Kristumi, pasišventimo stiprinimo būdus, jam kylančias grėsmes bei pasiaukojimo stoką. Dvasininkai sutinka, kad tinkamai pasirengus švenčiama Eucharistija, taip pat asmeninė malda tampa vaisinga gyvos pasišventimo ir tarnystės patirties atspirtimi. Kalbėdami apie kunigiškąjį ugdymą ir apie šio ugdymo procesą kunigai sakė norį tokių ugdymo formų ir tokio turinio, kuris brandintų tiek dvasią, tiek intelektą. Praktiniame gyvenime jie stengiasi adaptuotis visuomenėje. Be biblinių ir dvasinių žinių, reikalingas ir praktinis aspektas. Be abejonės, svarbu vienytis su vyskupu ir kitais kunigais malda, bendravimu, susitikimais. Kunigai taip pat pageidautų dalyvauti kuriant pastoracijos koncepciją ir priimant sprendimus. Apskritai paėmus, lenkų kunigas yra dvasios žmogus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Jis praktikuoja asmeninę maldą, kalba brevijorių, dažnai priima Atgailos sakramentą. Tokios nuostatos įkvepia jaunus žmones atsiliepti į šį pašaukimą, taip pat jas vertina visi tikintieji.