| Abstract: | Straipsnyje aptariami būdai, padedantys priartinti Dievo klausimą ir tikėjimo žinią prie šių dienų jaunimo bei vaikų, kad juos galėtume visu tuo praturtinti bei apginkluoti. Mokinių nesidomėjimas dėstomuoju dalyku visada yra esminė kliūtis ko nors mokantis ar ką nors priimant, nors mokytojai ir linkę galvoti, kad mokiniai nesupranta arba negirdi. Išmokimą lemia ne supratimas, o domėjimasis, aktualumas. Viena priežastis, kodėl mokiniai nesudominami, yra mokinių nepažinimas, nežinojimas, kuo jie gyvena, dėl ko jaudinasi, ko nori, siekia. Tai neretai jaučiama ir bažnyčiose, ir mokyklose, nes ugdytiniai neišklausomi. Beje, juos reikia ne tik išklausyti, bet ir skatinti, kviesti, drąsinti, suprasti, priimti, kaip raginama Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, ypač konstitucijoje Gaudium et Spes. Taigi pagrindinis dalykas ugdant yra klausimas: „Kaip gyveni, kaip laikaisi?“ Religiniam ugdymui reikia elementarizacijos. Tai būdas pateikti biblinį turinį problemiškai, kai pirminiu temų dėstymo pagrindu tampa mokinių gyvenimo klausimai, o religinės temos ir tekstai priderinami prie jų. Ši ugdymo koncepcija Austrijoje plėtojama remiantis edukologų darbais ir tyrimais: Klafi teorija, kurią H. G. Blo-chas pritaikė religiniam ugdymui, taip pat H. Stock vadovaujamos darbo grupės darbais, kur teologinė tematika buvo pritaikyta prie moksleivių patirties. Vėliau biblinį turinį ir kasdienio gyvenimo temas sėkmingai derino K. E. Nipkowas ir I. Balderman. Šie mokslininkai siekia perteikti esminį tikėjimo turinį per keturių matmenų elementarizacijos modelį: išskiriamos elementariosios struktūros, elementariosios tiesos, elementariosios patirtys ir elementarieji pradmenys. Tokiu būdu tikėjimo turinys yra sukonkretinamas ir susiejamas su realiu šiandienos gyvenimu, surandant šiandienį jų perteikimo būdą mokiniams įprasta kalba, sutelkiant dėmesį į esmines krikščionybės tiesas. Mokiniai kviečiami remtis kasdiene individualiąja patirtimi, savo gyvenimo istorijomis. Religinio ugdymo tikslu tampa ne žinių perdavimas, bet susitelkimas ties mokinių gyvenimo klausimais ir jų aiškinimusi remiantis tikėjimu. Nipkowo elementarizaciją toliau plėtojo Schweitzeris, akcentavęs planavimą ir rengimąsi pamokoms, pirmiausia atsižvelgiant į mokinių lygį, interesus bei požiūrį į numatomas dėstyti temas. Schweitzeris taip pat įvedė penktąjį elementarizacijos modelio matmenį – mokymo būdų elementarizaciją. Jos tikslas – skatinti kūrybišką, žaismingą, veiklų temos perteikimą, aktyviai dirbant patiems mokiniams. Svarbu, kad mokiniai ne tik aptartų biblinius tekstus, bet kad ir būtų skatinami oponuoti biblinei žiniai, nors tokiai pamokai yra sudėtingiau pasirengti. M. Schnitzler pabrėžia, kad svarbu iš anksto numatytą programą kūrybiškai pritaikyti, palikti mokiniams galimybę mokytis per atvirą, dialoginį ugdymo procesą. Esminis mokytojo uždavinys – supaprastinti sudėtingą turinį taip, kad jis tiktų konkretiems mokiniams ir atitiktų jų situaciją. Nors mokytojas dirba pagal programą ir iš anksto parengtą planą, jis turi būti pasirengęs atsižvelgti į mokinių klausimus bei poreikius bet kuriuo pamokos metu, ne pagal išankstinį planą. Tikėjimo negalima paprasčiausiai perteikti arba išmokyti, tačiau jis neįmanomas be mokymosi. Elementarizacija ir siekiama, viena vertus, sumažinti įtampą tarp tikėjimo ir mokymo(si), kita vertus, panaudoti tą įtampą taip, kad ji taptų ugdymo proceso stimulu ir jam padėtų. Straipsnyje nuodugniai aptarta elementarizacija reikalauja iš mokytojo išsamaus pasirengimo, tačiau taikant šį ugdymo metodą galima išugdyti pozityvų mokinių santykį su krikščioniškuoju tikėjimu, kurio taip reikia bendrojo lavinimo valstybinėse mokyklose.
The article is based on the author’s presentation at an international conference on the problems of Religious education at school. The article discusses the difficulties of Religious education which is institutional and is therefore concerned with a number of practical and conceptual questions. Te essential question nevertheless is how we can reach the young people and children today, how we can empower them with our Christian faith. In Austria, as well as elsewhere in the world, the children and young people are not interested in what is being taught if their educators present things traditionally, without a deeper knowledge of his students’ personalities, their life and interests. Tus, we usually appear to be presenting answers, although the students do not have any questions to ask us. Tis article, therefore, is trying to suggest a way of bringing the biblical message and the faith closer to the actual experience of our students. |
