Žinojimo ir tikėjimo santykis apofatinėje mistinėje patirtyje

Abstract

Tai, kad riba tarp žinojimo ir tikėjimo nėra aiški, rodo ilgi viduramžių ir naujųjų amžių filosofų ginčai. Šiame straipsnyje nesiekiama nagrinėti bendrųjų „žinojimo“ ar „tikėjimo“ sąvokų. Dėmesys kreipiamas į žinojimo ir tikėjimo sampratas misticizme, t. y. į mistinės patirties sukeltą žinojimą ir tikėjimą, atskiriant nuo žinojimo ir tikėjimo kasdiene prasme. Mistinė tradicija yra labai plati tiek laiko, tiek geografine prasme. Todėl straipsnyje nesiekiama aprėpti šią tradiciją, juo labiau nekeliamas tikslas išnagrinėti kurio nors mistiko kūrybą. Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys yra skiriamas apofatiniam misticizmui, kurį, kalbėdama apie mistinės patirties specifiką, lyginu su katafatiniu misticizmu. Tai yra vienas iš bendresnių mistinės patirties skirstymų, tačiau jis tampa daugelio mistinės patirties tyrinėtojų atskaitos tašku. Straipsnio objektas yra žinojimo ir tikėjimo santykis mistinėje patirtyje. Be abejo, tiek „misticizmo“, tiek „patirties“ sąvokos yra plačios ir nevienareikšmės. Kaip pastebi kone kiekvienas misticizmo tyrinėtojas, kasdienybėje žodis „misticizmas“ suponuoja kažką neaiškaus, painaus ir neapibrėžto. Be to, tarp mistikų yra ir panteistų, ir teistų, ir ateistų, todėl misticizmo negalime apibrėžti net religine priklausomybe. Vis dėlto, kaip pripažįsta W. T. Stace’as, ši sąvoka yra sąlygota Vakarų tradicijos ir neišvengiama. Šiame straipsnyje remiamasi R. Otto apibūdinimu, kad mistinė patirtis nuo kasdienės iš esmės skiriasi kitokiu Dievybės suvokimu. Tikima Dievu, neapribojant Jo sąvokomis, nebandant „įsprausti“ Jį į vieną ar kitą apibrėžimą. Atsižvelgiant į šį bendresnį apibūdinimą, toliau straipsnyje svarstoma patirties specifika misticizme ir jos sąsajos su mistiniu žinojimu bei tikėjimu. [...]

The ‘knowing’ presupposes something what is perceived by the means of rationality and logic according to the objective reality and is independent from personal sentiments, experiences and impressions. The ‘belief ’ designates something that is unachievable to our reason and logic. The dividing line between the belief and the knowing is not so clear in the mystical experience. It is totally di.erent, we can say. The objective of this article is the relationship between the knowing and the belief in the apophatic mystical experience, the di.erent forms of the knowing and the possibility of their communication. The mysticism is usually attributed to the .eld of faith. This is true if we think about mysticism as an unio mystica theology. But the concrete conception of Deity may be absent in the mysticism and the mystical knowing may be understood as a part of philosophy as well. The ordinary knowing is reasonable and sensual but is far from the knowledge achieved through the mystical experience. The mystical knowledge is a personal knowing. Two kinds of mysticism – kataphatic and apophatic – are distinguished according to the character of the experience. R. Otto calls the kataphatic mysticism based on the sensual experiences ‘occult’, ‘magic’, ‘empirical and hyper-physically sensualistic’. The various visions and ‘paranormal experiences’ are determinant in such kind of mysticism. The kataphatic mystical experience is a waft rather than an experience in.uencing the whole life. The main attention is paid to the apophatic mysticism therefore. The apophatic mysticism denies both rationalized conceptual knowing about God and pure sensual experience of God. It is related to the senses as well as to the reason nevertheless. The apophatic mysticism points out the wordless experience as the very name of it shows. [...]