Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/34041
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Dorsz, Witold
Title: Krikščioniška žmogaus samprata Juliano Mariaso filosofijoje
Other Title: Christian vision of man and philosophy in the thinking of Julian Marias
Is part of: Soter : religijos mokslo žurnalas, 2006, nr. 19(47), p. 19-26
Date: 2006
Keywords: Krikščionybė;Filosofinė antropologija;Žmogiškasis asmuo;Žmogaus gyvenimas;Kultūros ir tikėjimo dialogas;Christianity;Philosophical anthropology;Human person;Human life;Dialogue between faith and culture
Abstract: Julian Marias (born in 1914) is one of the most significant modern Spanish philosophers. Catholic disciple of Jose Ortega y Gasset and the continuator of his philosophical project has been disregarded in certain circles of the Catholic culture due to his relationship with Ortega and his distance towards Thomism and at the same time as a result of his faith and believes which are visible in his works, and very often constitute the starting point for his philosophical reflection, he is very often numbered among, the broadly understood, Christian thinkers. The best confirmation could be the nomination to the member of the Pontifical Council for Culture that he received from John Paul II in 1982. Religion, and very specifically Christianity, had been the object of his reflection for a long time, but only the new, biographical and dramatic point of view, initiated by Marias’ decisive work Metaphisical Anthropology (1970), made possible religious formulation of the problems contemplated in philosophical manner so far. In his subsequent works the author made the use of this innovation for philosophical reflection on Christianity and to outline of the theological vision. The work of Marias shows how philosophical anthropology may adopt the unexpected horizons from the theological anthropology; the horizons which discover the unlimited capacity of the human person. The man is rational, able to see the world and God, free and responsible, he decides about his future making choices in this world as he hopes to always be in the glory of resurrection. In the face of lasting for over two hundred years the process of eliminating the religious dimension and the depersonalising of the man, the first task of Christian is religious revival of the content of faith. According to Marias the great help at this point may be the philosophy of vital reason which has overcome the relics of the Greek materialism that were the burden for theology and Christian philosophy, including the concept of the person perceived as special shape of substance or object, and discovered the meaning of human life, its personal structure, inner freedom, the pursuit of happiness, its projective character and the evidence that the death seen as annihilation would be the destruction of the hope which is the inseparable part of human life.
Julianas Mariasas (gimęs 1914 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Ispanijos filosofų. Jis yra katalikas Jose Ortegos y Gasseto mokinys ir jo filosofinių sumanymų tęsėjas, kurį laiką ignoruotas tam tikrų katalikų kultūros sluoksnių žmonių dėl savo ryšių su Ortega ir nutolimo nuo tomizmo. Tačiau drauge dėl savo tikėjimo, kuris labai dažnai yra jo filosofinių apmąstymų atspirties taškas, jis yra laikomas vienu iš krikščionių mąstytojų. Jo krikščioniškumą geriausiai patvirtina tai, kad popiežius Jonas Paulius II 1982 m. jį nominavo Popiežiškosios kultūros tarybos nariu. Religija, ypač krikščionybė, jau daug laiko buvo jo apmąstymų objektas, bet naujas, įspūdingas požiūrio pokytis atsiskleidė Mariaso veikale „Metafizinė antropologija“ (1970), religinę problematiką svarstančiame filosofijos požiūriu. Kituose savo darbuose autorius toliau plėtojo krikščionybės filosofinį apmąstymą ir drauge pateikė teologinės vizijos metmenis. Mariaso darbai parodo, kaip filosofinė antropologija gali pritaikyti netikėtas teologinės antropologijos įžvalgas, atveriančias neribotus žmogiškosios asmenybės gebėjimų horizontus. Žmogus yra racionalus, gebantis suvokti pasaulį ir Dievą, spręsti dėl savo ateities, kai jis viliasi visada būti prisikėlimo garbėje. Žvelgiant į porą šimtmečių besitęsiantį religinio matmens išstūmimą ir žmogaus nuasmeninimą, pirmasis krikščionių tikslas yra tikėjimo turinio religinis atgaivinimas. Anot Mariaso, čia daug padėti galėtų gyvojo proto filosofija, įveikianti graikų materializmą – naštą teologijai ir krikščioniškajai filosofijai, taip pat asmens sampratą, suprantamą kaip specialus substancijos ar objekto pavidalas, ir atrandanti žmogaus gyvenimo prasmę, jo asmens struktūrą, vidinę laisvę, laimės siekį, jos projektinį pobūdį ir aiškumą, kad mirtis, regima kaip sunaikinimas, yra vilties – neatskiriamos žmogiškojo gyvenimo dalies – sugriovimas.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/34041
https://hdl.handle.net/20.500.12259/34041
Appears in Collections:SOTER: religijos mokslo žurnalas / SOTER: Journal of Religious Science 2006, nr. 19(47)

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

206
checked on Mar 29, 2020

Download(s)

162
checked on Mar 29, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.