The Guidelines of Declaration Dominus Iesus on Current Ecclesiological Problems in the Inter-religious Dialogue

Abstract

Jubiliejinių 2000-ųjų metų viduryje Vatikane buvo paskelbta Tikėjimo mokslo kongregacijos parengta deklaracija Dominus Iesus. Netrukus po paskelbimo paaiškėjo, kad ši deklaracija – vienas iš priešiškiausiai priimtų Bažnyčios dokumentų po Vatikano II Susirinkimo. Ji buvo aštriai kritikuojama pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose – nuo sekuliarios žiniasklaidos ir nekrikščioniškų religijų atstovų iki kitų krikščioniškų konfesijų vadovų ir net kai kurių katalikų hierarchų. Tuo pačiu metu dauguma pripažino, kad dokumentas nepareiškė nieko naujo, palyginti su tuo, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose Magisteriumo dokumentuose. Tai liudija, kad deklaracija palietė tikrai opią ir aktualią temą. Šiame straipsnyje apžvelgiamos ekleziologinės (taip pat ir ekumeninės) dokumente nagrinėjamos temos. Viena svarbiausių ekumenizmo problemų yra santykis tarp Kristaus įsteigtosios Bažnyčios ir kitų šiandienių krikščioniškų denominacijų bei bendruomenių. Deklaracija Dominus Iesus vėl pakartoja garsiąją formuluotę iš Lumen Gentium, kad Kristaus Bažnyčia savo esme egzistuoja (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje. Kitos Bažnyčios ir bendruomenės yra skirtingais laipsniais susijusios su Kristaus Bažnyčia. Katalikų Bažnyčios santykio su Dievo karalyste teologinė problema nagrinėjama bendrame pasaulio religijų kontekste. Šis santykis nusakomas nurodant du aspektus: viena vertus, Bažnyčia yra Dievo karalystės ženklas ir įrankis; antra vertus – Dievo karalystė jau egzistuoja per Bažnyčią, kuri yra jos sėkla ir pradžia. Taigi Bažnyčia yra esmiškai susijusi su Dievo karalyste. Pasaulio religijos taip pat susijusios su Dievo karalyste, bet šis ryšys kokybiškai skiriasi nuo to ryšio, kurį turi Bažnyčia

More than forty years ago, Vatican Council II gave powerful impetus for the ecumenical activity of the Catholic Church. With the constant support of the Catholic Magisterium, this activity received further development after the Council. However, during the same period several erroneous interpretations emerged in the sphere of the ecumenical dialogue. They are first of all related to the so-called religious relativism, which increased especially during the second half of the 20th century. In 1996, the then prefect of the Congregation for the Doctrine of the Faith Cardinal Joseph Ratzinger identified religious relativism as the main danger for the faith of the Church. Under the influence of religious relativism, there arose several problematic ideas of the Catholic Church’s relationship to other Christian confessions, which also directly affected the inter-religious dialogue. These ideas were periodically addressed by the Catholic Magisterium. One of the more recent documents that deal with this topic is Declaration Dominus Iesus (Congregation for the Doctrine of the Faith, 2000). The present paper reviews those aspects of the ecumenical dialogue that are directly treated in the Declaration