Sakralumo ir muzikos raiškos sąveika Juozo Naujalio mišiose „Missa In Honorem St. Casimiri“
| Author |
|---|
Kšanienė, Daiva |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 22(50) | 187 | 201 |
Naujalis (1869–1934) – vienas pirmųjų menininkų, įsitraukęs į išsivaduojamąjį tautinį kultūrinį sąjūdį, gaivinęs ir puoselėjęs bažnytinę bei pasaulietinę muziką. Bažnytiniuose J. Naujalio kūriniuose atsiskleidė kompozitoriaus meninė individualybė, muzikos kalbos ypatumai, siekis tobulinti lietuvišką katalikišką giedojimą. Visą gyvenimą dirbęs bažnyčios vargonininku bei choro vadovu, gerai pažinęs ir pajautęs katalikiškojo tikėjimo giluminę esmę, J. Naujalis savo religiniuose kūriniuose pasiekė tobulos sakralumo ir muzikos raiškos dermės. Šalia motetų, kantatų, labai svarbus kūrybos žanras – Mišios (13). Jos sukurtos įvairioms atlikėjų sudėtims ir yra nevienodo sudėtingumo. Straipsnyje aptariami J. Naujalio bažnytinės muzikos ypatumai, pabrėžiant dominuojančių XVI–XVII a. renesansinės bažnytinės muzikos, klasicizmo bei ankstyvojo romantizmo bruožų sąveiką. Reikšmingas lietuvių bažnytinės muzikos veikalas yra J. Naujalio „Missa In Honorem St. Casimiri“ (1894): „Kyrie“, „Gloria in excelsis Deo“, „Credo in unum Deum“, „Sanctus“, „Benedictus“, „Agnus Dei“. Mišiose išryškėja būdingi kompozitoriaus stiliaus bruožai: muzikos dvasingumas, išreiškiamas santūria raiškia, kantileniška melodine linija (paklūstančia žodiniam tekstui). Veikalo sakrališkumą padeda atkleisti ir neilgos, kontrapunktiniu-imitaciniu būdu vystomos muzikinės temos, homofoniniai-harmoniniai intarpai, ritmikos, dinamikos, tempų įvairovė. Straipsnyje analizuojama Mišių tematika, struktūra, faktūra, harmonija, tempas, dinamika ir kt. muzikos išraiškos priemonės.
One of the most important fields of J. Naujalis’ composition is ecclesiastical music: motets, cantatas, Masses; overall about 50. J. Naujalis’ artistic individuality, peculiarities of musical language, striving to improve Lithuanian catholic professional music that was choked for a long time unfolded in ecclesiastical genres in the most salient way. Masses, just as other religious compositions of J. Naujalis’, are intended for various constitutions of performers and of different level of complexity, adapted for the choirs of different artistic capability. The composer reaches symbiosis of diverse musical traditions that settled in centuries: traits of European Renaissance ecclesiastical music prevail, there are also prominent norms of classicism enriched with distinctive individual elements of the composer’s stylistics, that gingerly recall even some tendencies of the romantism of the 19th century – variety of harmony, coordination of tonalities, change of tempos and rhythms, individual lyrical episodes etc. J. Naujalis had professionally assimilated the old traditions and canons of European ecclesiastical music. He distinguished with noble personal features, deep faith and religious world-view, and wanted to bring back objectively perfect, dignified, aesthetical religious catholic music of stricter norms of musical compositions which would also contain the shading of Lithuanity to Lithuanian Church and to preserve by that spiritual equilibrium and inner restraint that is intrinsic to Christian world-view. One of the most interesting and significant compositions in the repertoire of Lithuanian ecclesiastical music is „Missa In Honorem St. Casimiri” for male choir of four voices and organ (1894). The Mass is intended to the liturgy therefore it meets all requirements and canons of the Holy Mass; they are not long but cumulate in its thought and musical expression. [...]