Žaismas hermeneutiniu požiūriu
| Author |
|---|
Čepulis, Nerijus |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 24(52) | 7 | 19 |
Straipsnyje aptariama žaismo sąvoka hermeneutinės filosofijos požiūriu. Žaismo sąvoka vaidina lemiamą vaidmenį hermeneutinėje estetikoje. Juk žaismas visada siekia reprezentuoti tai, kas būtų suprasta. Žaismo pasaulis yra virtualus, tačiau jame gimsta prasmė. Žaismas pasiekia savo atbaigtumą ir tampa menu, virsdamas į darinį. Virsmas į darinį pabrėžia, kad autoriaus ir aktoriaus subjektyvumas neturi lemtingos įtakos autonomiškam veikalui. Žaismu yra pažįstama būtis, bet galiausiai pažinimas čia randasi dar ir per tai, kad žaisdamas žmogus susivokia, tai yra pažįsta save. Žmogus žaidžia, nes nori suteikti trukmę, mokydamasis užtrukti.
The world of play is virtual, but with it originates the meaning. The play means, it has a message. According to Fink, through the unreal world of a play a certain meaning is stated that is “more real” than facts themselves. In the un-reality of a play the supra-reality is expressed. The play of art seeks to announce the essence. Usually it is held that meaning is understood, grasped only in the process of the discursive thinking, by invoking the notions of idea, i.e., of generality, species, gender, etc; for the particularity as a concrete being participates in the general essence only in an imperfect way: the particularity connects with the ides only through participation, at the same time failing to equal it because of its caducity, temporality. A factual thing is related to essence as an exemplar of species and gender. The language of art and its understanding question this established opinion of the Western tradition by presenting an alternative of symbolic cognition to the eidetic cognition. [...]