Il lógos dell’esistenza ovvero della relazione che è libertà

Abstract

The article analyzes the concepts of truth and freedom in the philosophy of Luigi Pareyson. Special attention is paid to Pareyson’s first work Existence and the Human. The philosopher claims that human freedom has its ontological foundation in God. The human is called in his/her existence to find not Nothing, but rather the Logos, not chaos, but harmony. Human existence is meaningful when one authentically seeks a relationship with oneself and others through the perspective of faith. Such a relationship is possible only through acknowledging God’s existence. Pareyson claims that philosophy interprets reality (creation) as God’s gift. Truth and freedom have their ontological foundations in God’s human appearance through Jesus Christ, God’s eternal Logos. Therefore in philosophy the mind that is separated from faith is not competent to answer existential questions about good and evil, truth and freedom: absolute detachment from transcendence devaluates and impoverishes human existence.

Straipsnyje analizuojama garsaus filosofo Luidžio Pareysono tiesos ir laisvės samprata. Ypatingas dėmesys skiriamas vienam iš pirmųjų L. Pareysono veikalų Egzistencija ir asmuo. Filosofas teigė, kad žmogaus laisvė turi ontologinį pagrindą Dieve. Žmogus yra pašauktas savo egzistencijoje atrasti ne Niekį, bet Logosą, ne chaosą, bet darną. Žmogiškoji egzistencija įgauna prasmę autentiškai ieškant santykio su savimi ir su kitais, kai į tai žvelgiama iš tikėjimo perspektyvos. Toks santykis įmanomas tik pripažįstant Dievo egzistenciją. Pareysonas tvirtina, kad filosofija apmąsto realybę (kūriniją) kaip Dievo dovaną. Tiesa ir laisvė ontologinį pagrindą turi Dievo apsireiškime per Jėzų Kristų, amžinąjį Dievo Logosą. Todėl filosofijoje protas, atsiskyręs nuo tikėjimo, tampa nekompetentingas spręsti apie egzistencinius žmogaus gėrio ir blogio, tiesos ir laisvės klausimus: absoliutus atsiribojimas nuo transcendencijos nuvertina ir nuskurdina žmogiškąją būtį.